Didžiuokimės savo praeitimi, didžiuokimės savo sena kalba, didžiuokimės, kad Lietuva, tokia sena, bet vis dar yra!

​DIDŽIAJAI LIETUVOS KUNIGAIKŠTYSTEI

Laimingoji tėvyne didžių valdovų, garsinga Lietuva,
​Dievo žodžius gryna priimki širdim, Kad, kai duosi teisme aukštajam apyskaitą savo, Neprispaustų tavęs pyktis teisėjo baisaus...

M. Mažvydas ,1547m.

                Mūsų tauta gyvuoja jau daugiau kaip 1000 metų, o mūsų protėviai čia gyveno dar keletą tūkstančių metų  atgal.
Seniau, žinomi aisčių vardu, mūsų protėviai užėmė didžiulius plotus nuo Maskvos iki pietinės Baltijos. Stumiami iš visų pusių svetimų tautų, aisčiai traukėsi iš rytų į vakarus arčiau Baltijos jūros. Slavų banga ir taikiai, ir prievartos būdu asmiliavo nemažai aisčių, dabar vadinamų baltais. Paskutiniai pamaskvės galindai minimi dar XX amžiuje. 
Tam tikru metu baltų gentys netgi mokėjo duoklę ir tarnavo slavų kunigaikščiams, kaip mini daugelis metraščių.
Tačiau neilgai. Anksčiau buvę taikios, baltų gentys pradėjo kovą prieš jiems svetimą pavergėją, svetimos slaviškos kultūros nešėją. Baltų gentys buvo pagonys. Rytų slavai gi nešė pravoslavišką kultūrą. 
Dar 12 amžiuje lietuvių gentys dalyvavo slavų kunigaikščių žygiuose, tačiau jau 13a. pradžioje iškyla kaip savarankiška karinė-politinė jėga, kuri pradėjo kelti grėsmę jau patiems rytų slavams. Sukurti Lietuvos valstybę buvo sunki užduotis. Mindaugo ir kitų kunigaikščių pastangos buvo lydimos tarpusavio konfliktų, karų su vokiečių Ordinais, rusų kunigaikščiais. Tačiau Lietuva pamažu stiprėjo. Karinės jėgos dėka, o kartu ir kunigaikščių sūnų  vedybomis su rytų slavų kunigaikštytėmis, valstybė plėtėsi, užimdama ir rytų slavų žemes.
Reikia pastebėti, kad iki Jogailos ir Vytauto, visi kunigaikščiai buvo pagonys. Jų vaikų vardai buvo lietuviški, pagoniški. Kai kurie kunigaikščiai, kaip Algirdas, buvo pakrikštyti (žmonos reikalavimu) pagal pravoslavų tikėjimą, tačiau realiai išliko pagonys. Visi, po mirties, pagonišku  papročiu, buvo deginami Vilniuje.
Kunigaikščių vaikai, kurie tapo vietininkais Lietuvos valdomoje Rusioje, krikštydavosi pagal pravoslavų papročius, nes kitaip negalėdavo tapti tų žemių valdytojais. Tačiau jie jau nebegalėjo užimti aukščiausių valdžios postų valstybėje.
Taigi, mes turime kuo didžiuotis - paskutiniai pagonys Europoje, slavų ir vokiečių spaudžiami, sukūrėme didžiulę valstybę. Ta valstybė buvo unikali, joje susipynė Rytų, Vakarų ir pagoniškoji kultūros.
Lietuvių vadovaujama, LDK saugojo Europą nuo Rusijos stiprėjimo, totorių antpuolių.
Tai buvo tolerantiška valstybė religijų atžvilgiu. Joje užaugo ir išsivystė baltarusių ir ukrainiečių tautos.

Deja, kurdami valstybę, plėsdami į slavų žemes, dalis lietuvių diduomenės, dėka savo tolerancijos kitoms tautoms ir kalboms, nutautėjo (nors sąmonėje išliko lietuviais).
Didikai Radvilos kalbėjo lenkiškai, nors būtent, jų dėka Kėdainiuose 17a. atidaryta spaustuvė, spausdinusi lietuviškas knygas.
Kiti, gi, kaip kunigaikščiai Giedraičiai, visada buvo ištikimi lietuvybei, nors paskutiniai Giedraičiai jau vadinosi Giedroicais.
Lietuviškumu rūpinosi netgi nelietuvių kilmės didikai: Valavičiai, Sapiegos , Kosakauskiai, Oginskiai ir kt.

Taigi, lietuvių tauta LDK tebevaidino svarbų vaidmenį, nepaisant slavų persvaros joje (lietuviai beveik stabliai sudarė 20-25% LDK gyventojų).

Kas buvo viduramžių LDK lietuviams, jos kūrėjams? Kas buvo viduramžių LDK - baltų ar slavų valstybė? Koks buvo tikrųjų lietuvių vaidmuo joje? 

Dauguma žinome, kas buvo LDK iki Vytauto mirties. Žinome, kas buvo Lietuva XIX-XX amžiuje. O koks buvo mūsų lietuvių vaidmuo viduramžių LDK?

XXIa. tam tikri baltarusių sluoksniai bando pasisavinti LDK, kaip grynai slavišką valstybę, teigdami, kad lietuviai yra tik žemaičiai, o tikrieji lietuviai (litvinai) yra baltarusiai. Lietuviai vadinami žemaičiais, lietuvysais, menkinamas jų indėlis į LDK kūrimą ir valdymą.


Mes pabandysime sugrąžinti tą istorijos dalį, apie kurią žinome mažiau. Mūsų principas yra faktai. Juos ir publikuosime.