×
Augustinas Rotundas (lenk. Augustyn Rotundus; 1520 m. Wieluń, Lenkijoje – 1582 m. kovo 20 d. Vilniuje, palaidotas Šv. Jonų bažnyčioje) – Renesanso humanistas, katalikas, eruditas, laikytinas pirmuoju profesionaliu Lietuvos istoriku.
1544 m. Rotundas tampa Žygimanto Senojo kanceliarijos raštininku.
1552 m. Žygimantas Augustas Rotundą paskyrė Vilniaus vaitu – valdovo atstovu miestiečių teismuose.
Rotundas dirbo komisijoje, kuri parengė Antrąjį Lietuvos Statutą. Iš pradžių buvo siūloma Antrojo Statuto tekstą surašyti dviem skiltimis – krašto kanceliarine (rusų) ir lotynų kalbomis. Lotyniškoji redakcija buvo pavesta Rotundui, tačiau buvo nuspręsta šios dalies atsisakyti. Vis dėlto lotyniškai parengtą Antrąjį Statutą jis įteikė valdovui Steponui Batorui.
Rotundas savo „Lietuvos kroniką, arbą istoriją“ pradėjo rašyti galbūt tada, kai 1555 m. lotynų kalba išėjo Kriomerio „Lenkijos kronika“ (kuria Radvila Juodasis ir kiti Lietuvos ponai piktinosi, kadangi ji padėjo lenkams siekti LDK inkorporavimo). Parašytą dalį Rotundas 1560 m. išsiuntė Radvilui Juodajam. Rašė tikriausiai iki Žygimanto Augusto mirties, paskui vėl pasinėrė į kovą už katalikybę, taigi veikalas taip ir liko nebaigtas. Po 1570 m. surinktą medžiagą perleido Motiejui Stryjkovskiui, kurį globojo, kai tas rašė pirmąją spausdintą Lietuvos istoriją „Kroniką“.
1544 m. Rotundas tampa Žygimanto Senojo kanceliarijos raštininku.
1552 m. Žygimantas Augustas Rotundą paskyrė Vilniaus vaitu – valdovo atstovu miestiečių teismuose.
Rotundas dirbo komisijoje, kuri parengė Antrąjį Lietuvos Statutą. Iš pradžių buvo siūloma Antrojo Statuto tekstą surašyti dviem skiltimis – krašto kanceliarine (rusų) ir lotynų kalbomis. Lotyniškoji redakcija buvo pavesta Rotundui, tačiau buvo nuspręsta šios dalies atsisakyti. Vis dėlto lotyniškai parengtą Antrąjį Statutą jis įteikė valdovui Steponui Batorui.
Rotundas savo „Lietuvos kroniką, arbą istoriją“ pradėjo rašyti galbūt tada, kai 1555 m. lotynų kalba išėjo Kriomerio „Lenkijos kronika“ (kuria Radvila Juodasis ir kiti Lietuvos ponai piktinosi, kadangi ji padėjo lenkams siekti LDK inkorporavimo). Parašytą dalį Rotundas 1560 m. išsiuntė Radvilui Juodajam. Rašė tikriausiai iki Žygimanto Augusto mirties, paskui vėl pasinėrė į kovą už katalikybę, taigi veikalas taip ir liko nebaigtas. Po 1570 m. surinktą medžiagą perleido Motiejui Stryjkovskiui, kurį globojo, kai tas rašė pirmąją spausdintą Lietuvos istoriją „Kroniką“.
A. Rotundas Lietuvos II Statuto įvade rašė: "Lituanos ab Italis originem ducere, sermo agrestium, multum ad sermonem Italorum, tanto locorum et temporum intervallo, accedens, verisimile facit; nam nobiliores ex consuetudine, quam cum Polonis et Russis, ob commune imperium habent, Polono et Russo sermone, nativum permutarunt" - Lietuviai yra kilę iš italų, kaip galima spręsti iš liaudies kalbos, kuri daug kuo panaši į italų, nežiūrint į tai, kad jas skiria didelis atstumas laike ir vietovėje. Juk bajorai, kartu su lenkais ir rusinais gyvendami bendroje valstybėje vietoj gimtosios kalbos priprato naudoti lenkų arba rusinų kalbas.
Kaip teisininkas, Rotundas redagavo trečiąjį (1588 m.) Lietuvos Statutą, antrąjį (1566 m.) Lietuvos Statutą jis išvertė į lotynų kalbą (1576 m.).
Vertimo pradžioje A. Rotundas įdėjo ir savo paties parašytą tekstą Epitome principum Lituaniae („Trumpas Lietuvos kunigaikščių aprašymas“), kuriame trumpai išdėstė lietuvių kilmės iš romėnų legendą. Romėnai esą atvykę į Lietuvos kraštą, valdant Neronui, vadovaujant Publijaus Libono, kuris „neteisingai iškraipius jo vardą istorijoje imtas vadinti Palemonu“. Toks vardo pasirinkimas, matyt, nėra atsitiktinis: iš Libono kildinama Livonija, o tai savo ruožtu leido teisėtai priskirti Livonijos žemę LDK.
Rotundas konspektyviai išdėsto Lietuvos didžiųjų kunigaikščių genealogiją nuo legendinio Libono iki neseniai išrinkto karaliaus Stepono Batoro, kurio „išmintis, teisingumas ir narsa tokia didelė, kad greitai jo valdoma Valstybė taps laiminga ir saugi“.
Prakalboje laikomasi pažiūros, kad lotynų kalba yra teiktinesnė už rusų kalbą. Rotundas norėtų, kad lotynų kalba ne tik būtų vartojama mokyklose, teismuose, bet kad ir privačiame gyvenime ji užimtų žymesnę vietą. Jis pasisako prieš lietuvius, kurie niekina savo lotyniškos kilmės kalbą ir šneka bei rašo lenkiškai.
Augustinio Rotundo lotyniškas laiškas valdovui Steponui Batorui yra reikšmingas kūrinys, kuris buvo nusiųstas kartu su lotynu kalba parašyta „Lietuvos kunigaikščių istorijos santrauka“ bei Antrojo Lietuvos Statuto vertimu į lotynų kalbą.
Vertimas lietuvių kalbą:
Šviesiausiam Valdovui ir Ponui, Ponui Steponui Batorui, Dievo malone Lenkijos karaliui, Didžiąjam Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Žemaitijos, Mazovijos, Livonijos ir t.t. kunigaikščiui, Transilvanijos valdovui ir mieliausiam ponui
(...)
...O tarp kitų tavo privalumų ir teigiamų savybių ne paskutinėje vietoje yra tai, kad trokšti žinoti savo valstybės įstatymus, kad pagal juose apibendrintus principus nustatytum savo liaudies teises, vadovautum teismams, saugotum teisingumą, saugotum nukentėjusius nuo neteisingumo, apdovanotum gėriu užsitarnavusius, kaltus nubaustum (...). Iš daugelio aš girdėjau, kad savo rūmų tolesniame kambaryje laikai ir laisvu laiku skaitei Lenkijos įstatymus, todėl tikiu, kad seniai esi pasiruošęs perskaityti ir suprasti tuos mūsų lietuviškus įstatymus, jeigu jie nebūtų parašyti rusiškomis raidėmis ir kalba.
Taip kad pavedi man, kad aš išversčiau juos į lotynų kalbą (...). Visgi nė vieno, mokančio rusų kalbą, nenustebins mano vertimo nesklandumai, nes kaip rusinai rašo, jie perdaug daugiažodžiauja, krypsta į daugžodystę, pakartojimus, tuščiažodiškumą ir kitas rašymo ydas, todėl versdamas stengiausi išpainioti, kas supainiota ir paneigti, kas nereikalinga, kad įstatymo esmė būtų nepakeista, kad daugiažodystėje ir žodžių painiavoje nebūtų paslėpta to, ką teisėjas ar ieškovas įstatymų vardu panaudos apgavystėms ar intrigoms ... (...)
O, Karaliau, tau, puikiam lotynų kalbos žinovui valdant, lotynų kalba tose srityse, kur anksčiau dominavo, sužydėtų ir susigražintų savo teises! Puikiai žinodamas tavo Didybę, tvirtinu, kad lietuviai pagal kilmę yra lotynai, kilę iš Italijos ir į šiuos kraštus atvyko vadovaujami P. Libono, įprastai vadinamo Palemonu, o kad visa tai yra tiesa patvirtina rašytojai ir lotynų kalbos likučiai, iki šiol girdimi liaudies kalboje. Reiškia, jog ta kalba, kuri lietuviams yra gimtoji ir pirma, viena iš tų trijų, kurias Dievas Kristus paskelbė vertomis jo vardo šlovinimui, lietuviams būtų sugrąžinta, be to, visur: įstatymuose, privilegijose ir raštuose (ką jau turime nuo krikščionybės įvedimo), ediktuose, teismuose, sutartyse ir, pagaliau, jei tai įmanoma, kasdieniniame bendravime - būtų naudojama dažniau, negu ta barbariška, bendra su maskoliais, amžinais ir pastoviais lietuvių priešais, kalba, kuri iki šiol versdavo lotynų kalbą būti atstumtosios vietoje; jos sugrąžinimui tavo išrinkimo karaliumi išvakarės puikų fundamentą pastatė gailestingas Lietuvai geriausias visagąlis Dievas, kuris (...) dievobaimingam, gerai žinančiam valstybinius reikalus Vilniaus vyskupui Valerijonui suteikė mintį pagrindiniame Lietuvos mieste Vilniuje pastatyti kolegiją. Ji tarp žmonių skleidžia palaimintą dievišką pradą ir jaunuolius nukreipia į tikrą pamaldumą ir plačiai sėja lotynų kalbos sėklas. (...) Taip, kad jeigu tavo Didybė nors šiek tiek norės palaikyti jaunuolių, Lietuvoje besimokančių lotynų kalbą, siekius, mes turėsime didelę viltį, kad lietuviams bus sugrąžinta - tai įvyks greitai - gimtoji ir lietuviams sava lotynų kalba ir ja bus galima tikrai lengviau ir suprantamiau rašyti įstatymus, senato nutarimus, svarbiausius įstatus, (...), visus valstybinius raštus ir teismo sprendimus. Šlovinga ir garbinga tauta, ateityje bus apsaugota nuo visokio barbariškumo; ir kad tiek lietuviai, tiek rusinai dar labiau būtų įkvėpti grįžti meilės lotynų kalbai, kuri jiems yra gimta ir sava. Man pasirodė, ka šio Statuto pradžioje Lietuvos valdovų kilmė ir visos valdovų kartos turėtų būti trumpai chrakterizuojami lotynų kalba - ko iki šiol niekas nepadarė - išdėstyti, sekant lenkų statuto pavyzdžiu, kurio pradžioje taip pat yra trumpas Lenkijos valdovų gyvenimo perpasakojimas nuo pačio Lecho iki Aleksandro, Žygimanto Augusto dėdės (...).
Kasdieną girdime, kad beveik visi lietuviai, išskyrus kaimo gyventojus ir tuteišius, pilnai sutinka, kad kilę iš Lacijaus ir pripažįsta tai kaip garbės ir šlovės reikalą; iš tos geneologijos aprašymo taip pat bus aišku, kad žymiausi tarp rusinų yra tos pat kilmės, kaip ir jie, tačiau dėl kitos religijos (graikų tikėjimo) nuo lietuvių nusisuko. Kodėl jie nemano, kad daug garbingiau ir sąžiningiau - kaip anksčiau buvo kalbama - naudoti tų kalbą, iš kurių jie savo kilmę veda, negu sutikti, kad ši barbariška rusų kalba būtų primesta tokiai kilmingai tautai? Kodėl negalvoja, kad būtų teisingiau, jeigu sektų savo sąjungininkais ir bendrapiliečiais lenkais (jie laikomi kilę iš slavų), kurie visgi labiau vertino lotynų kalbą, negu slavų, ... , ir, sekdami tėvų pavyzdžiu, netgi nemokantys šios kalbos manė, kad verta ir viešai, ir asmeniniuose dalykuose lotynų kalbą naudoti ir galvojo, kad gėda ir žema lenkų kalba, kuri taip pat slaviška ir netgi gimininga rusų kalbai, netgi asmeninius laiškus rašyti - įstatymus, įstatus, dekretus, privilegijas ir visus asmeniškus bei valstybinius dokumentus lenkai turi užrašytus lotynų kalba.
Neseniai lenkų kanceliarijoje įvesta lenkų; o kokio dėkingumo sulauks ir kokią šlovę užsitarnaus tie, kurie pirmieji pradėjo ją naudoti, pamatys palikuonys. Aišku, nereikia vadinti yda tai, kad lenkai pradeda naudoti savo gimtąją kalbą, bet nereikia ir lietuvių menkinti, saugojančių savo kalbą, kuri Dievo malone buvo sugrąžinta kartu su tikėjimu. Klausiu jų: kokia kalba kalbėjo protėviai, kurie kartu su P. Libonu arba Palemonu atvyko į šias vietas? Jie, be jokios abejonės, mano, kad čia atvykę Nerono ir Atilos laikais (...) kalbėjo lotyniškai, juk tada Italijoje lotynų kalba, maišydamasi su kitomis kalbomis, dar nepatyrė jokių pokyčių. Prašau pasakyti, kokia kalba kalbėjo lietuviai iki krikščionybės išpažinimo ir bendros su lenkais valstybės? Neskaitant tų, kurie pripažino ir rusišką religiją, ir kalbą, žinoma, kalbėjo ta kalba, kuri šiandien liko tik tarp kaimo gyventojų, bet patys patys pageidavo turėti bendrą su lenkais religiją ir kalbą turėti ; ta lotynų kalba dėl sąveikos su kaimyninėmis tautomis nuo jaunystės laikų tiek pasikeitė, kaip ir lotynų kalba Italijoje ir dabar tik tarp kaimo gyventojų liko. Taip, kad jūsų senoji lotynų kalba, sugrąžinta Lietuvos valdovų Jogailos ir Vytauto, kilusių iš Libono giminės, tai yra lotynų, turi būti lietuvių sutikta, kaip sakoma, išskėstomis rankomis ; būtent šia kalba šie valdovai jums perdavė Kristaus religiją (...) jų žodžiai toje privilegijoje lotyniškai, o ne rusiškai parašyti.
(...) O vėliau, kai pirmą kartą įstatymai karaliaus Žygimanto ne pačiu geriausiu būdu - rusiškai - buvo išleisti: teismo reikaluose ir teismo formulėse, sutaryse, negaliu pasakyti ko, bet kažko pastoviai trūkdavo ir vis reikėdavo juos taisyti, - taip mes gavome įstatymus, ištaisytus karaliaus Žygimanto Augusto ir išverstus į rusų kalbą; vėl kasdieną girdime nepatenkintųjų skundus ir pasiūlymus juos tobulinti ir ištaisyti. Tačiau vis skelbiami ir iš naujo atšaukiami įstatymai ir kol jie bus rašomi rusiškai, niekada nebus tokie, kad jiems ko netrūktų. Taip kad lietuviai tegul rūpinasi tuo, kad jų įstatymai būtų rašomi lotyniškai arba tegul nustato tai kalbai, kuria iki šiol įstatymai buvo kuriami, tinkamas kalbines normas ir rašymo taisykles, nes iki tol, kol kalbos naudojimas nebus sutvarkytas, kiekvienas pagal savo išmanymą galės aiškinti įstatymo žodžius ir pagal savo supratimą iškraipyti tai, ką kalbantiems ir rašantiems lotyniškai draudžia daugelis gramatinių taisyklių. (...)
Iš kitos pusės, net labai protingai apgalvoti ir sukurti įstatymai, parašyti rusiškai, tik Lietuvoje ir priešiškoje kaimyninėje Maskvos žemėje butų skaitomi (juk rusų kalbos niekas kitas nenaudoja, - tik tautos prispaustos turkų jungo) ir jūsų geriausių savybių šlovė t.y. protingumo ir teisingumo, būtų įsprausta tarp siaurų sienų. Atsižvelgiant į tai, kad visi sluoksniai reikalauja tobulinti ir ištaisyti šį rusiškai parašytą Statutą ir žmonės skundžiasi, kad daugelis jo įstatymų arba patys sau prieštarauja, arba dėl kalbos ydų yra dviprasmiai arba neužbaigti, o daugumoje randami net kenksmingi teiginiai, - tikiu, kad ateityje, kai tavo šventa Didybė valdys ir įsakys, tie patys įstatymai, visiškai pabaigti, teisėtai aprobuoti ir tavo Didybės patikrinti, bus išleisti; galbūt kas nors reikalaus,- nors aš to labiausiai trokštu, - kad būtų geriau kai kurias dalis iš naujo lotyniškai perrašyti ar iš rusų kalbos iššifruoti ir į lotynų kalbą išversti: jeigu tik man užteks laiko ir tavo Didienybė nuspręs, kad aš vertas, kad juos man paskirti rūpintis, šiame darbe, kaip ir kituose darbuose, kai tavo karališka Didenybė patikės, kad aš galiu tai padaryti, padarysiu taip, kad suprasite, kad aš nieko iš to, kas priklauso krikščioniui ir geram vyrui nevertinu taip, kaip pasišvęsti tam, kuris yra Dievo pateptas, Jo pasodintas į sostą.... (...).
Vilniuje, 23 spalio,1576 metais.
Originalus tekstas publikuotas leidinyje: Archiwum Komisji Prawniczej. Kraków, 1900. T. 7: Pomniki prawalitewskiego z XVI wieku / wydał dr. Fr. Piekosiński, cz. 1, с. XV-XXII.
Kaip teisininkas, Rotundas redagavo trečiąjį (1588 m.) Lietuvos Statutą, antrąjį (1566 m.) Lietuvos Statutą jis išvertė į lotynų kalbą (1576 m.).
Vertimo pradžioje A. Rotundas įdėjo ir savo paties parašytą tekstą Epitome principum Lituaniae („Trumpas Lietuvos kunigaikščių aprašymas“), kuriame trumpai išdėstė lietuvių kilmės iš romėnų legendą. Romėnai esą atvykę į Lietuvos kraštą, valdant Neronui, vadovaujant Publijaus Libono, kuris „neteisingai iškraipius jo vardą istorijoje imtas vadinti Palemonu“. Toks vardo pasirinkimas, matyt, nėra atsitiktinis: iš Libono kildinama Livonija, o tai savo ruožtu leido teisėtai priskirti Livonijos žemę LDK.
Rotundas konspektyviai išdėsto Lietuvos didžiųjų kunigaikščių genealogiją nuo legendinio Libono iki neseniai išrinkto karaliaus Stepono Batoro, kurio „išmintis, teisingumas ir narsa tokia didelė, kad greitai jo valdoma Valstybė taps laiminga ir saugi“.
Prakalboje laikomasi pažiūros, kad lotynų kalba yra teiktinesnė už rusų kalbą. Rotundas norėtų, kad lotynų kalba ne tik būtų vartojama mokyklose, teismuose, bet kad ir privačiame gyvenime ji užimtų žymesnę vietą. Jis pasisako prieš lietuvius, kurie niekina savo lotyniškos kilmės kalbą ir šneka bei rašo lenkiškai.
Augustinio Rotundo lotyniškas laiškas valdovui Steponui Batorui yra reikšmingas kūrinys, kuris buvo nusiųstas kartu su lotynu kalba parašyta „Lietuvos kunigaikščių istorijos santrauka“ bei Antrojo Lietuvos Statuto vertimu į lotynų kalbą.
Vertimas lietuvių kalbą:
Šviesiausiam Valdovui ir Ponui, Ponui Steponui Batorui, Dievo malone Lenkijos karaliui, Didžiąjam Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Žemaitijos, Mazovijos, Livonijos ir t.t. kunigaikščiui, Transilvanijos valdovui ir mieliausiam ponui
(...)
...O tarp kitų tavo privalumų ir teigiamų savybių ne paskutinėje vietoje yra tai, kad trokšti žinoti savo valstybės įstatymus, kad pagal juose apibendrintus principus nustatytum savo liaudies teises, vadovautum teismams, saugotum teisingumą, saugotum nukentėjusius nuo neteisingumo, apdovanotum gėriu užsitarnavusius, kaltus nubaustum (...). Iš daugelio aš girdėjau, kad savo rūmų tolesniame kambaryje laikai ir laisvu laiku skaitei Lenkijos įstatymus, todėl tikiu, kad seniai esi pasiruošęs perskaityti ir suprasti tuos mūsų lietuviškus įstatymus, jeigu jie nebūtų parašyti rusiškomis raidėmis ir kalba.
Taip kad pavedi man, kad aš išversčiau juos į lotynų kalbą (...). Visgi nė vieno, mokančio rusų kalbą, nenustebins mano vertimo nesklandumai, nes kaip rusinai rašo, jie perdaug daugiažodžiauja, krypsta į daugžodystę, pakartojimus, tuščiažodiškumą ir kitas rašymo ydas, todėl versdamas stengiausi išpainioti, kas supainiota ir paneigti, kas nereikalinga, kad įstatymo esmė būtų nepakeista, kad daugiažodystėje ir žodžių painiavoje nebūtų paslėpta to, ką teisėjas ar ieškovas įstatymų vardu panaudos apgavystėms ar intrigoms ... (...)
O, Karaliau, tau, puikiam lotynų kalbos žinovui valdant, lotynų kalba tose srityse, kur anksčiau dominavo, sužydėtų ir susigražintų savo teises! Puikiai žinodamas tavo Didybę, tvirtinu, kad lietuviai pagal kilmę yra lotynai, kilę iš Italijos ir į šiuos kraštus atvyko vadovaujami P. Libono, įprastai vadinamo Palemonu, o kad visa tai yra tiesa patvirtina rašytojai ir lotynų kalbos likučiai, iki šiol girdimi liaudies kalboje. Reiškia, jog ta kalba, kuri lietuviams yra gimtoji ir pirma, viena iš tų trijų, kurias Dievas Kristus paskelbė vertomis jo vardo šlovinimui, lietuviams būtų sugrąžinta, be to, visur: įstatymuose, privilegijose ir raštuose (ką jau turime nuo krikščionybės įvedimo), ediktuose, teismuose, sutartyse ir, pagaliau, jei tai įmanoma, kasdieniniame bendravime - būtų naudojama dažniau, negu ta barbariška, bendra su maskoliais, amžinais ir pastoviais lietuvių priešais, kalba, kuri iki šiol versdavo lotynų kalbą būti atstumtosios vietoje; jos sugrąžinimui tavo išrinkimo karaliumi išvakarės puikų fundamentą pastatė gailestingas Lietuvai geriausias visagąlis Dievas, kuris (...) dievobaimingam, gerai žinančiam valstybinius reikalus Vilniaus vyskupui Valerijonui suteikė mintį pagrindiniame Lietuvos mieste Vilniuje pastatyti kolegiją. Ji tarp žmonių skleidžia palaimintą dievišką pradą ir jaunuolius nukreipia į tikrą pamaldumą ir plačiai sėja lotynų kalbos sėklas. (...) Taip, kad jeigu tavo Didybė nors šiek tiek norės palaikyti jaunuolių, Lietuvoje besimokančių lotynų kalbą, siekius, mes turėsime didelę viltį, kad lietuviams bus sugrąžinta - tai įvyks greitai - gimtoji ir lietuviams sava lotynų kalba ir ja bus galima tikrai lengviau ir suprantamiau rašyti įstatymus, senato nutarimus, svarbiausius įstatus, (...), visus valstybinius raštus ir teismo sprendimus. Šlovinga ir garbinga tauta, ateityje bus apsaugota nuo visokio barbariškumo; ir kad tiek lietuviai, tiek rusinai dar labiau būtų įkvėpti grįžti meilės lotynų kalbai, kuri jiems yra gimta ir sava. Man pasirodė, ka šio Statuto pradžioje Lietuvos valdovų kilmė ir visos valdovų kartos turėtų būti trumpai chrakterizuojami lotynų kalba - ko iki šiol niekas nepadarė - išdėstyti, sekant lenkų statuto pavyzdžiu, kurio pradžioje taip pat yra trumpas Lenkijos valdovų gyvenimo perpasakojimas nuo pačio Lecho iki Aleksandro, Žygimanto Augusto dėdės (...).
Kasdieną girdime, kad beveik visi lietuviai, išskyrus kaimo gyventojus ir tuteišius, pilnai sutinka, kad kilę iš Lacijaus ir pripažįsta tai kaip garbės ir šlovės reikalą; iš tos geneologijos aprašymo taip pat bus aišku, kad žymiausi tarp rusinų yra tos pat kilmės, kaip ir jie, tačiau dėl kitos religijos (graikų tikėjimo) nuo lietuvių nusisuko. Kodėl jie nemano, kad daug garbingiau ir sąžiningiau - kaip anksčiau buvo kalbama - naudoti tų kalbą, iš kurių jie savo kilmę veda, negu sutikti, kad ši barbariška rusų kalba būtų primesta tokiai kilmingai tautai? Kodėl negalvoja, kad būtų teisingiau, jeigu sektų savo sąjungininkais ir bendrapiliečiais lenkais (jie laikomi kilę iš slavų), kurie visgi labiau vertino lotynų kalbą, negu slavų, ... , ir, sekdami tėvų pavyzdžiu, netgi nemokantys šios kalbos manė, kad verta ir viešai, ir asmeniniuose dalykuose lotynų kalbą naudoti ir galvojo, kad gėda ir žema lenkų kalba, kuri taip pat slaviška ir netgi gimininga rusų kalbai, netgi asmeninius laiškus rašyti - įstatymus, įstatus, dekretus, privilegijas ir visus asmeniškus bei valstybinius dokumentus lenkai turi užrašytus lotynų kalba.
Neseniai lenkų kanceliarijoje įvesta lenkų; o kokio dėkingumo sulauks ir kokią šlovę užsitarnaus tie, kurie pirmieji pradėjo ją naudoti, pamatys palikuonys. Aišku, nereikia vadinti yda tai, kad lenkai pradeda naudoti savo gimtąją kalbą, bet nereikia ir lietuvių menkinti, saugojančių savo kalbą, kuri Dievo malone buvo sugrąžinta kartu su tikėjimu. Klausiu jų: kokia kalba kalbėjo protėviai, kurie kartu su P. Libonu arba Palemonu atvyko į šias vietas? Jie, be jokios abejonės, mano, kad čia atvykę Nerono ir Atilos laikais (...) kalbėjo lotyniškai, juk tada Italijoje lotynų kalba, maišydamasi su kitomis kalbomis, dar nepatyrė jokių pokyčių. Prašau pasakyti, kokia kalba kalbėjo lietuviai iki krikščionybės išpažinimo ir bendros su lenkais valstybės? Neskaitant tų, kurie pripažino ir rusišką religiją, ir kalbą, žinoma, kalbėjo ta kalba, kuri šiandien liko tik tarp kaimo gyventojų, bet patys patys pageidavo turėti bendrą su lenkais religiją ir kalbą turėti ; ta lotynų kalba dėl sąveikos su kaimyninėmis tautomis nuo jaunystės laikų tiek pasikeitė, kaip ir lotynų kalba Italijoje ir dabar tik tarp kaimo gyventojų liko. Taip, kad jūsų senoji lotynų kalba, sugrąžinta Lietuvos valdovų Jogailos ir Vytauto, kilusių iš Libono giminės, tai yra lotynų, turi būti lietuvių sutikta, kaip sakoma, išskėstomis rankomis ; būtent šia kalba šie valdovai jums perdavė Kristaus religiją (...) jų žodžiai toje privilegijoje lotyniškai, o ne rusiškai parašyti.
(...) O vėliau, kai pirmą kartą įstatymai karaliaus Žygimanto ne pačiu geriausiu būdu - rusiškai - buvo išleisti: teismo reikaluose ir teismo formulėse, sutaryse, negaliu pasakyti ko, bet kažko pastoviai trūkdavo ir vis reikėdavo juos taisyti, - taip mes gavome įstatymus, ištaisytus karaliaus Žygimanto Augusto ir išverstus į rusų kalbą; vėl kasdieną girdime nepatenkintųjų skundus ir pasiūlymus juos tobulinti ir ištaisyti. Tačiau vis skelbiami ir iš naujo atšaukiami įstatymai ir kol jie bus rašomi rusiškai, niekada nebus tokie, kad jiems ko netrūktų. Taip kad lietuviai tegul rūpinasi tuo, kad jų įstatymai būtų rašomi lotyniškai arba tegul nustato tai kalbai, kuria iki šiol įstatymai buvo kuriami, tinkamas kalbines normas ir rašymo taisykles, nes iki tol, kol kalbos naudojimas nebus sutvarkytas, kiekvienas pagal savo išmanymą galės aiškinti įstatymo žodžius ir pagal savo supratimą iškraipyti tai, ką kalbantiems ir rašantiems lotyniškai draudžia daugelis gramatinių taisyklių. (...)
Iš kitos pusės, net labai protingai apgalvoti ir sukurti įstatymai, parašyti rusiškai, tik Lietuvoje ir priešiškoje kaimyninėje Maskvos žemėje butų skaitomi (juk rusų kalbos niekas kitas nenaudoja, - tik tautos prispaustos turkų jungo) ir jūsų geriausių savybių šlovė t.y. protingumo ir teisingumo, būtų įsprausta tarp siaurų sienų. Atsižvelgiant į tai, kad visi sluoksniai reikalauja tobulinti ir ištaisyti šį rusiškai parašytą Statutą ir žmonės skundžiasi, kad daugelis jo įstatymų arba patys sau prieštarauja, arba dėl kalbos ydų yra dviprasmiai arba neužbaigti, o daugumoje randami net kenksmingi teiginiai, - tikiu, kad ateityje, kai tavo šventa Didybė valdys ir įsakys, tie patys įstatymai, visiškai pabaigti, teisėtai aprobuoti ir tavo Didybės patikrinti, bus išleisti; galbūt kas nors reikalaus,- nors aš to labiausiai trokštu, - kad būtų geriau kai kurias dalis iš naujo lotyniškai perrašyti ar iš rusų kalbos iššifruoti ir į lotynų kalbą išversti: jeigu tik man užteks laiko ir tavo Didienybė nuspręs, kad aš vertas, kad juos man paskirti rūpintis, šiame darbe, kaip ir kituose darbuose, kai tavo karališka Didenybė patikės, kad aš galiu tai padaryti, padarysiu taip, kad suprasite, kad aš nieko iš to, kas priklauso krikščioniui ir geram vyrui nevertinu taip, kaip pasišvęsti tam, kuris yra Dievo pateptas, Jo pasodintas į sostą.... (...).
Vilniuje, 23 spalio,1576 metais.
Originalus tekstas publikuotas leidinyje: Archiwum Komisji Prawniczej. Kraków, 1900. T. 7: Pomniki prawalitewskiego z XVI wieku / wydał dr. Fr. Piekosiński, cz. 1, с. XV-XXII.