Petras Dusburgietis Prūsijos žemės kronika
Chronicon terrae Prussiae
Žemaitija - Lietuvos žemė, žemaičiai - lietuviai (litvinai).
Vytenis - Vythenus.
Lietuviai - pagonys.
Baltarusių - nacionalistų istoriografijoje, bandoma įrodinėti, kad baltarusių protėviai litvinai-slavai (krikštyti pravoslavų tikėjimu) valdė Žemaitiją (kuri nebuvo Lietuva), turėjo joje "įgulas". Duisburgo kronika yra šių "išvedžiojimų" paneigimas.
Kronikoje paminėtos Žemaitijos vietos yra įvardijamos kaip Lietuva. Tiek Lietuvos kunigaikščiai, tiek lietuviai su žemaičiais aiškūs pagonys. Nors kryžiuočių laimėjimai Duisburgo - iškeliami, o lietuvių menkinami (kas yra normalu ordino kronikoje), lietuvių ir žemaičių narsa, drąsa, siekis apginti savo krašto labai aiškiai pastebimi.
Naugardukas pavadintas krivičių žeme.
Chronicon terrae Prussiae
Žemaitija - Lietuvos žemė, žemaičiai - lietuviai (litvinai).
Vytenis - Vythenus.
Lietuviai - pagonys.
Baltarusių - nacionalistų istoriografijoje, bandoma įrodinėti, kad baltarusių protėviai litvinai-slavai (krikštyti pravoslavų tikėjimu) valdė Žemaitiją (kuri nebuvo Lietuva), turėjo joje "įgulas". Duisburgo kronika yra šių "išvedžiojimų" paneigimas.
Kronikoje paminėtos Žemaitijos vietos yra įvardijamos kaip Lietuva. Tiek Lietuvos kunigaikščiai, tiek lietuviai su žemaičiais aiškūs pagonys. Nors kryžiuočių laimėjimai Duisburgo - iškeliami, o lietuvių menkinami (kas yra normalu ordino kronikoje), lietuvių ir žemaičių narsa, drąsa, siekis apginti savo krašto labai aiškiai pastebimi.
Naugardukas pavadintas krivičių žeme.
|
Kronikoje paminėtos Lietuvos pilys Žemaitijoje:
Oukaim pilis ir valsčius. Bisenos pilis Pistės pilis(Pisten) (Seredžius) Kolainiai (Colayne) Junigeda (Junigede) - dab. Veliuona Mederabė (Mederabe) Kymelis (Kymel) Putvės pilis (Putenicka) (prie Akmenos upės, Putvės kaimas) Skroneita pilis (Scroneyta ) Bivervata pilis (Biverwata) Sisditė (Sisditen) Gesovija (Gesovia) - dab. Gaižuva Medevėgalis (Medevaga) Kitos vietovės ir vardai: Nemunas - Memele Pamedė - Pomesania Pagudė (nuo prūs. gudde - krūmai) - Pogesania Nadrowia - Nadruva Scalowia - Skalva (nuo skalauti) Sudowia - Sūduva Girmow - Girmava Medenow - Medenava Rudow - Rudava |
Waldow - Valdava
Tuwangste - Tvankstė Wilow - Vėluva Carsovie - Karšuva Wargen - Vargiai (Prūsijoje) Dramenow - Dramenava Rinow - Rinava Girdaw - Girdava Gerkin- Gerkynė Trinota (Trinote) - Treniota Scumandus - Skomantas (sūduvių vadas) Jedetus -Gedetas, Kimenavos sūduvių vadas Wirtel (Wirtil) - prūsas Virtilas Catthow - Katinava Raganita - Ragainė (skalvių kalba Rangitė) Labegow - Labguva Kymenow - Kymenava Scurdo - Skurda Gartha - Gardinas Pastovie - Paštuva, dab. Vilkija Romene - Romainiai Jedemine (Gedemini) - Gediminas Powundie - Pavandenė (Sembijoje) Salsenicka - Šalčininkai Nogardia - Naugardukas |
Aukštaitijos vardas pirmą kartą paminėtas, būtent P. Dusburgo kronikoje: "Austechiam, terram regis Lethowie". Aukštaitija, Lietuvos karaliaus -žemė.
259 (252). Apie brolį Liudviką iš Libencelės ir jo karus su lietuviais 1294—1300
Tuo metu brolis Liudvikas iš Libencelės buvo Ragainės komtūru, su savo broliais bei ginklanešiais jis daug kartų šlovingai kariavo su lietuviais. Ne sykį jis traukė į karą laivais, o kartą — prieš Lietuvos karaliaus žemę Aukštaičius (versus Austechiam terram regis Lethowie) , čia sudegino kaimą, vardu Romainiai, kuris pagal jų papročius buvo laikomas šventuoju, o visus gyventojus paėmė į nelaisvę arba išžudė.
Tuo metu brolis Liudvikas iš Libencelės buvo Ragainės komtūru, su savo broliais bei ginklanešiais jis daug kartų šlovingai kariavo su lietuviais. Ne sykį jis traukė į karą laivais, o kartą — prieš Lietuvos karaliaus žemę Aukštaičius (versus Austechiam terram regis Lethowie) , čia sudegino kaimą, vardu Romainiai, kuris pagal jų papročius buvo laikomas šventuoju, o visus gyventojus paėmė į nelaisvę arba išžudė.
Apie Žemaitiją:
"lietuviai iš Žemaitijos...
"Anno Domini 1315... Lethowini de Samethia cum omni potencia exercitus sui venerant occulte et improvise ad castrum Raganitam et impugnaverunt illud"; "Нос eciam anno (1323)... Lethowini de Samethia cum exercitu suo expugnaverunt civitatem Memelem" (Petri de Dusburg Chronica terre Prussie. P. 432, 450)
"lietuviai iš Žemaitijos...
"Anno Domini 1315... Lethowini de Samethia cum omni potencia exercitus sui venerant occulte et improvise ad castrum Raganitam et impugnaverunt illud"; "Нос eciam anno (1323)... Lethowini de Samethia cum exercitu suo expugnaverunt civitatem Memelem" (Petri de Dusburg Chronica terre Prussie. P. 432, 450)
2. Prūsijos žemės aprašymas
Prūsijos žemę riboja iš visų pusių Vysla, Sūrioji jūra, Nemunas, Rusios žemė, Mazovijos kunigaikštystė ir Dobrynės kunigaikštystė. Vysla — tai upė, atitekanti nuo Krokuvos į Pomeranijos žemę; prie Gdansko pilies įtekėdama į jūrą, ji atskiria Lenkiją bei Pomeraniją nuo Prūsijos186. Nemunas — taip pat upė, prasidedanti Rusios valdose, o prie Klaipėdos pilies bei miesto įtekanti į jūrą, ji taip pat atskiria Prūsiją nuo Rusios (dab. Baltarusija), Lietuvos ir Kuršo.
Prūsijos žemė skirstoma į 11 dalių: Pirma — Kulmo ir Lubavos1 [žemė], kuri prieš Teutonų ordino brolių atkilimą, galima sakyti, buvo visiškai nusiaubta. Antra — Pamedė, kurioje [gyveno] pamedėnai. Trečia — Pagudė, kurioje [gyveno] pagudėnai. Ketvirta — Varmė, kurioje [gyveno] varmiai. Penkta — Notanga, kurioje [gyveno] notangai. Šešta — Semba, kurioje [gyveno] sembai. Septinta — Nadruva, kurioje [gyveno] nadruviai. Aštunta — Skalva, kurioje [gyveno] skalviai. Devinta — Sūduva, kurioje [gyveno] sūduviai. Dešimta — Galinda, kurioje [gyveno] galindai. Vienuolikta — Barta ir Plikoji Barta, kurios dabar vadinamos Didžiąja ir Mažąja Barta ir kurioje gyveno bartai, arba bartėnai. Vargu ar kuri šių giminių buvo tokia nedidelė, kad karui negalėtų sutelkti dviejų tūkstančių raitųjų vyrų ir daug tūkstančių karių. Semba, turtingiausia ir tirščiausiai gyvenama žemė, galėjo sutelkti keturis tūkstančius raitelių ir keturiasdešimt tūkstančių karių. Sūduviai, patys tauriausieji, pranokdavo kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais bei galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių. Kiekviena šių genčių turėjo daug stiprių pilių, tačiau per daug įkyrėčiau, apie kiekvieną jų skyrium pasakodamas.
Prūsijos žemę riboja iš visų pusių Vysla, Sūrioji jūra, Nemunas, Rusios žemė, Mazovijos kunigaikštystė ir Dobrynės kunigaikštystė. Vysla — tai upė, atitekanti nuo Krokuvos į Pomeranijos žemę; prie Gdansko pilies įtekėdama į jūrą, ji atskiria Lenkiją bei Pomeraniją nuo Prūsijos186. Nemunas — taip pat upė, prasidedanti Rusios valdose, o prie Klaipėdos pilies bei miesto įtekanti į jūrą, ji taip pat atskiria Prūsiją nuo Rusios (dab. Baltarusija), Lietuvos ir Kuršo.
Prūsijos žemė skirstoma į 11 dalių: Pirma — Kulmo ir Lubavos1 [žemė], kuri prieš Teutonų ordino brolių atkilimą, galima sakyti, buvo visiškai nusiaubta. Antra — Pamedė, kurioje [gyveno] pamedėnai. Trečia — Pagudė, kurioje [gyveno] pagudėnai. Ketvirta — Varmė, kurioje [gyveno] varmiai. Penkta — Notanga, kurioje [gyveno] notangai. Šešta — Semba, kurioje [gyveno] sembai. Septinta — Nadruva, kurioje [gyveno] nadruviai. Aštunta — Skalva, kurioje [gyveno] skalviai. Devinta — Sūduva, kurioje [gyveno] sūduviai. Dešimta — Galinda, kurioje [gyveno] galindai. Vienuolikta — Barta ir Plikoji Barta, kurios dabar vadinamos Didžiąja ir Mažąja Barta ir kurioje gyveno bartai, arba bartėnai. Vargu ar kuri šių giminių buvo tokia nedidelė, kad karui negalėtų sutelkti dviejų tūkstančių raitųjų vyrų ir daug tūkstančių karių. Semba, turtingiausia ir tirščiausiai gyvenama žemė, galėjo sutelkti keturis tūkstančius raitelių ir keturiasdešimt tūkstančių karių. Sūduviai, patys tauriausieji, pranokdavo kitus ne tik papročių kilnumu, bet turtais bei galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių. Kiekviena šių genčių turėjo daug stiprių pilių, tačiau per daug įkyrėčiau, apie kiekvieną jų skyrium pasakodamas.
5. Apie prūsų stabmeldystę, apeigas ir papročius
Prūsai nepažino dievo. Būdami paprasti žmonės, nestengė jo protu suvokti, o kadangi neturėjo rašto, tai nė iš rašto jo negalėjo pažinti. Jie be galo stebėdavosi, sužinoję, kad žmogus gali raštu perduoti savo norą kitam, čia nesančiam. Kadangi jie nepažino dievo, tai, suprantama, klaidingai dievino visokiausius tvarinius, būtent: saulę, mėnulį ir žvaigždes, griaustinį, sparnuočius ir keturkojus, netgi rupūžes. Jie turėjo šventųjų giraičių, laukų ir vandenų, kur niekas nedrįso nei medžio kirsti, nei žemės dirbti, nei žuvauti. Šios klastingos tautos [gyvenamų žemių] viduryje, Nadruvoje, buvo vieta, kurią vadino Romove204, gavusi savo vardą nuo Romos, o ten gyveno žmogus, vadinamas kriviu, kurį gerbė kaip popiežių, nes kaip valdovas popiežius valdo visuotinę tikinčiųjų
bažnyčią, taip ir jo valiai bei potvarkiui pakluso ne tik minėtosios gentys, bet ir lietuviai, ir kitos tautos, gyvenusios Livonijos žemėje.
... Šiuo metu lietuviai ir kiti tose žemėse gyvenantys netikėliai tą auką degina toje ar kitoje vietoje, kurią jie laiko šventąja, bet, prieš degindami arklius, taip juos nuvaro nuo kojų bevaikydami, kad šie vos begali pastovėti. Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs.
Prūsai nepažino dievo. Būdami paprasti žmonės, nestengė jo protu suvokti, o kadangi neturėjo rašto, tai nė iš rašto jo negalėjo pažinti. Jie be galo stebėdavosi, sužinoję, kad žmogus gali raštu perduoti savo norą kitam, čia nesančiam. Kadangi jie nepažino dievo, tai, suprantama, klaidingai dievino visokiausius tvarinius, būtent: saulę, mėnulį ir žvaigždes, griaustinį, sparnuočius ir keturkojus, netgi rupūžes. Jie turėjo šventųjų giraičių, laukų ir vandenų, kur niekas nedrįso nei medžio kirsti, nei žemės dirbti, nei žuvauti. Šios klastingos tautos [gyvenamų žemių] viduryje, Nadruvoje, buvo vieta, kurią vadino Romove204, gavusi savo vardą nuo Romos, o ten gyveno žmogus, vadinamas kriviu, kurį gerbė kaip popiežių, nes kaip valdovas popiežius valdo visuotinę tikinčiųjų
bažnyčią, taip ir jo valiai bei potvarkiui pakluso ne tik minėtosios gentys, bet ir lietuviai, ir kitos tautos, gyvenusios Livonijos žemėje.
... Šiuo metu lietuviai ir kiti tose žemėse gyvenantys netikėliai tą auką degina toje ar kitoje vietoje, kurią jie laiko šventąja, bet, prieš degindami arklius, taip juos nuvaro nuo kojų bevaikydami, kad šie vos begali pastovėti. Prūsai retai kada imasi kokio svarbesnio darbo netraukę, kaip reikalauja jų papročiai, burtų ir šitaip nepasiteiravę savo dievų, ar gerai, ar blogai tas darbas pavyksiąs.
186 (181). Apie tai, kaip norėta išduoti brolius
Gyveno vienas galingas skalvių vyras, vardu Sarkis, pilininkas Sarkų pilies,
šitaip pavadintos nuo jo vardo ir stovėjusios toje Skalvos dalyje, kuri Lietuvos žemės
pasienyje. Neturėdamas pakankamai karių, su kuriais galėtų smogti broliams...
( que tangit lerram Lethowie. Lietuvos žeme Dusburgietis čia vadina Karšuvą )
Gyveno vienas galingas skalvių vyras, vardu Sarkis, pilininkas Sarkų pilies,
šitaip pavadintos nuo jo vardo ir stovėjusios toje Skalvos dalyje, kuri Lietuvos žemės
pasienyje. Neturėdamas pakankamai karių, su kuriais galėtų smogti broliams...
( que tangit lerram Lethowie. Lietuvos žeme Dusburgietis čia vadina Karšuvą )
Apie Kuršo žemėje įvykusį mūšį, kuriame krito 150 brolių ir daugybė krikščionių
(Apie Durbės mūšį. Čia žemaičiai vadinami lietuviais)
1260 viešpaties metais Livonijos ir Prūsijos broliai suėjo į vieną vietą su stipriomis kariuomenėmis, ketindami nugabenti maisto švento Jurgio pilies broliams; kai artėjo prie šios pilies, atvyko pasiuntinys, pranešdamas, kad keturi tūkstančiai lietuvių . nuniokojo vieną Kuršo žemės dalį, degindami, grobstydami ir liedami krikščionių kraują, o sugautas moteris bei vaikus išsivarė su savimi, kartu gabendamiesi daug kitokio grobio. Šitai išgirdę, broliai ir visa kariuomenė sukruto rengtis kovai, norėdami išvaduoti iš priešo rankų Kristaus krauju atpirktas sielas; vienas kilmingas pamedėnas, vardu Mata, Pipino sūnus, brolio maršalo Henriko paklaustas, kaip reikėtų pulti priešus, atsakė: „Palikime savo arklius toli užpakalyje, kad neturėtume vilties prie jų sugrįžti, ir patraukime link priešų pėsčiomis, nes tada žmonės, nesitikėdami išsigelbėsią arkliais, nevengs mūšio, antraip jie be abejonės leisis bėgti“. Šiam patarimui nepritarė Danijos karaliaus iš Revelio kariai ir daugybė kitų, tvirtindami, kad be arklių jie nestengsią mūšyje atsilaikyti dėl sunkių ginklų. Tuo tarpu atvyko kuršiai, nuolankiai prašydami, kad, dievui padėjus krikščionims laimėti, jiems būtų sugrąžintos jų moterys ir vaikai. Nors broliai buvo linkę jų prašymą patenkinti, pasipriešino tam kiti Prūsijos ir Livonijos žmonės, tvirtindami, kad su jų belaisviais bus pasielgta taip, kaip reikalauja elgtis visiems žinomi karo papročiai. Išgirdę tokį sprendimą, kuršiai taip įtūžo ant tikėjimo ir tikinčiųjų, kad, broliams pradėjus pulti lietuvius, jie nelyginant tikri atskalūnai iš užpakalio nirtulingai užgriuvo krikščionis; lietuviams puolant iš priekio, o kuršiams iš užpakalio, beveik visi abiejų žemių žmonės pasitraukė, palikdami čia brolius ir jiems ištikimus...
.... Ilgą laiką sėkmei nekrypstant nei į vieną, nei į kitą pusę, galop broliai, viešpačiui leidžiant, pralaimėjo, nes visa jų kariuomenės galia palūžo, kai pasileido bėgti prastuomenė; šiose kautynėse, įvykusiose palaimintos Margaritos dieną (liepos 13 d.) Kuršo žemėje, lauke prie Durbės upės, žuvo brolis Burchardas, Livonijos magistras, ir brolis Henrikas Botelis, Prūsijos maršalas, su jais 150 brolių, o dievo žmonių tokia daugybė, kad nesu nė girdėjęs jų skaičiaus.
(Apie Durbės mūšį. Čia žemaičiai vadinami lietuviais)
1260 viešpaties metais Livonijos ir Prūsijos broliai suėjo į vieną vietą su stipriomis kariuomenėmis, ketindami nugabenti maisto švento Jurgio pilies broliams; kai artėjo prie šios pilies, atvyko pasiuntinys, pranešdamas, kad keturi tūkstančiai lietuvių . nuniokojo vieną Kuršo žemės dalį, degindami, grobstydami ir liedami krikščionių kraują, o sugautas moteris bei vaikus išsivarė su savimi, kartu gabendamiesi daug kitokio grobio. Šitai išgirdę, broliai ir visa kariuomenė sukruto rengtis kovai, norėdami išvaduoti iš priešo rankų Kristaus krauju atpirktas sielas; vienas kilmingas pamedėnas, vardu Mata, Pipino sūnus, brolio maršalo Henriko paklaustas, kaip reikėtų pulti priešus, atsakė: „Palikime savo arklius toli užpakalyje, kad neturėtume vilties prie jų sugrįžti, ir patraukime link priešų pėsčiomis, nes tada žmonės, nesitikėdami išsigelbėsią arkliais, nevengs mūšio, antraip jie be abejonės leisis bėgti“. Šiam patarimui nepritarė Danijos karaliaus iš Revelio kariai ir daugybė kitų, tvirtindami, kad be arklių jie nestengsią mūšyje atsilaikyti dėl sunkių ginklų. Tuo tarpu atvyko kuršiai, nuolankiai prašydami, kad, dievui padėjus krikščionims laimėti, jiems būtų sugrąžintos jų moterys ir vaikai. Nors broliai buvo linkę jų prašymą patenkinti, pasipriešino tam kiti Prūsijos ir Livonijos žmonės, tvirtindami, kad su jų belaisviais bus pasielgta taip, kaip reikalauja elgtis visiems žinomi karo papročiai. Išgirdę tokį sprendimą, kuršiai taip įtūžo ant tikėjimo ir tikinčiųjų, kad, broliams pradėjus pulti lietuvius, jie nelyginant tikri atskalūnai iš užpakalio nirtulingai užgriuvo krikščionis; lietuviams puolant iš priekio, o kuršiams iš užpakalio, beveik visi abiejų žemių žmonės pasitraukė, palikdami čia brolius ir jiems ištikimus...
.... Ilgą laiką sėkmei nekrypstant nei į vieną, nei į kitą pusę, galop broliai, viešpačiui leidžiant, pralaimėjo, nes visa jų kariuomenės galia palūžo, kai pasileido bėgti prastuomenė; šiose kautynėse, įvykusiose palaimintos Margaritos dieną (liepos 13 d.) Kuršo žemėje, lauke prie Durbės upės, žuvo brolis Burchardas, Livonijos magistras, ir brolis Henrikas Botelis, Prūsijos maršalas, su jais 150 brolių, o dievo žmonių tokia daugybė, kad nesu nė girdėjęs jų skaičiaus.
286 (279). Apie Lubavos žemės nusiaubimą ir 15 lietuvių žūtį 1303 metais
Tais pačiais metais penkiasdešimt plėšikautojų iš Lietuvos įsibrovė į Lubavos žemę; į priekį jie pasiuntė vieną vyrą, mokantį kalbėti lenkiškai, įsakę jam gerai išžvalgyti, kas ten dedasi; kai jis sugrįžęs pasakė, kad niekas ten nieko nežino apie jų žygį, jie apiplėšė daug kaimų, paimdami į nelaisvę ir nukaudami daugybę krikščionių. Traukdami atgal, jie pasiskirstė dviem būriais, vieną pasivijo Kristburgo broliai, nukovė 15 lietuvių ir atėmė iš jų 50 krikščionių. Kitas netikėlių būrys paspruko
(pastaba: Lietuvių kalba - ne slaviška)
Tais pačiais metais penkiasdešimt plėšikautojų iš Lietuvos įsibrovė į Lubavos žemę; į priekį jie pasiuntė vieną vyrą, mokantį kalbėti lenkiškai, įsakę jam gerai išžvalgyti, kas ten dedasi; kai jis sugrįžęs pasakė, kad niekas ten nieko nežino apie jų žygį, jie apiplėšė daug kaimų, paimdami į nelaisvę ir nukaudami daugybę krikščionių. Traukdami atgal, jie pasiskirstė dviem būriais, vieną pasivijo Kristburgo broliai, nukovė 15 lietuvių ir atėmė iš jų 50 krikščionių. Kitas netikėlių būrys paspruko
(pastaba: Lietuvių kalba - ne slaviška)
322 (315). Apie Krivičių žemės nuniokojimą ir Naugarduko miesto užkariavimą
Tų pačių 1314 metų rugsėjo mėnesį tas pats brolis Henrikas, maršalas, patraukė su visa savo kariuomene į Krivičių žemę, užėmė Naugarduko (parva Nogardia) miestą ir jį ligi pamatų sugriovė, o aplinkines žemes nuniokojo, degindamas ir plėšdamas visa, kas pakliuvo; priešais minėtojo miesto pilį jis pastatė palapines ir ten pernakvojo, o kitą dieną jis bei visa jo kariuomenė priėjo prie pilies ir ją smarkiai užpuolė, todėl abi šalys prarado keletą karių nukautaisiais ir daug mirtinai sužeistaisiais. Nieko šiuo antpuoliu nepešę, pasitraukė; kai priėjo vietą, kur buvo palikę saugas prie atsarginės žygio mantos, pamatė, kad Gardino pilininkas Dovydas (per David castellanum de Gartha) nužudęs 30 vyrų ir pagrobęs pusantro tūkstančio arklių, duoną bei kitokį maistą ir visus kitus paliktus saugoti daiktus. Dar labiau susirūpino broliai, kai, priėję antrąjį postovį, ir ten neberado nei duonos, nei kitų paliktų daiktų; jie patraukė į priekį ir daug dienų išbuvo be duonos, kai kurie iš bado suvalgė savo arklius, kiti prasimaitino žolėmis bei jų šaknimis, kiti išmirė badu, daug pastipusių nuo alkio nusigalavo, kai sugrįžo namo, o likusieji ten parvyko, kai baigėsi šešta savaitė nuo išvykimo dienos...
Tų pačių 1314 metų rugsėjo mėnesį tas pats brolis Henrikas, maršalas, patraukė su visa savo kariuomene į Krivičių žemę, užėmė Naugarduko (parva Nogardia) miestą ir jį ligi pamatų sugriovė, o aplinkines žemes nuniokojo, degindamas ir plėšdamas visa, kas pakliuvo; priešais minėtojo miesto pilį jis pastatė palapines ir ten pernakvojo, o kitą dieną jis bei visa jo kariuomenė priėjo prie pilies ir ją smarkiai užpuolė, todėl abi šalys prarado keletą karių nukautaisiais ir daug mirtinai sužeistaisiais. Nieko šiuo antpuoliu nepešę, pasitraukė; kai priėjo vietą, kur buvo palikę saugas prie atsarginės žygio mantos, pamatė, kad Gardino pilininkas Dovydas (per David castellanum de Gartha) nužudęs 30 vyrų ir pagrobęs pusantro tūkstančio arklių, duoną bei kitokį maistą ir visus kitus paliktus saugoti daiktus. Dar labiau susirūpino broliai, kai, priėję antrąjį postovį, ir ten neberado nei duonos, nei kitų paliktų daiktų; jie patraukė į priekį ir daug dienų išbuvo be duonos, kai kurie iš bado suvalgė savo arklius, kiti prasimaitino žolėmis bei jų šaknimis, kiti išmirė badu, daug pastipusių nuo alkio nusigalavo, kai sugrįžo namo, o likusieji ten parvyko, kai baigėsi šešta savaitė nuo išvykimo dienos...
219 (214). Apie vieno Sūduvos kilmingojo ir tūkstančio penkių šimtų sūduvių atsivertimą ir apie tai, kaip buvo apleista ši žemė
Daug kartų ir be galo ilgai broliai kariavo su sūduviais, tačiau, nenorėdami išsiplėsti, nerašysime apie tuos karus. Kai Gedetas, kilmingas ir atkaklus vyras, turėjęs didelę galią bei daug turtų, Kimenavos sūduvių vadas, jau nebegalėjo atsispirti dažniems bei smarkiems brolių antpuoliams, su savo namais bei šeimyna ir su tūkstančiu penkiais šimtais vyrų bei moterų jis pasitraukė pas brolius ir priėmė krikštą. Tačiau Skurdas, kitos Sūduvos dalies vadas, paniekinęs tikėjimo malones, patraukė su savo žmonėmis į Lietuvos žemę, ir šitaip Sūduvos žemė po šiai dienai lieka negyvenama
Daug kartų ir be galo ilgai broliai kariavo su sūduviais, tačiau, nenorėdami išsiplėsti, nerašysime apie tuos karus. Kai Gedetas, kilmingas ir atkaklus vyras, turėjęs didelę galią bei daug turtų, Kimenavos sūduvių vadas, jau nebegalėjo atsispirti dažniems bei smarkiems brolių antpuoliams, su savo namais bei šeimyna ir su tūkstančiu penkiais šimtais vyrų bei moterų jis pasitraukė pas brolius ir priėmė krikštą. Tačiau Skurdas, kitos Sūduvos dalies vadas, paniekinęs tikėjimo malones, patraukė su savo žmonėmis į Lietuvos žemę, ir šitaip Sūduvos žemė po šiai dienai lieka negyvenama
221 (216). Baigiamas karas Prūsijoje. Prasideda karas su lietuviais
1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės [nationes] jau buvo nukariautos ir išvaikytos, žodžiu, kai čia nebeliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos bažnyčiai, Teutonų ordino broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsijos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje
1283 viešpaties metais, kai nuo karų su prūsų gentimis pradžios prabėgo jau 53 metai ir visos šios žemės giminės [nationes] jau buvo nukariautos ir išvaikytos, žodžiu, kai čia nebeliko nė vieno, kuris nebūtų nuolankiai paklusęs šventajai Romos bažnyčiai, Teutonų ordino broliai šitaip pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Prūsijos žemės kaimynystėje, anapus Nemuno, Lietuvos žemėje
222 (217). Apie Lietuvos pilies, vardu Bisenė, užkariavimą
Brolis Konradas iš Tirbergo, minėtasis Prūsijos žemės magistras, ir daugybė brolių, su didele kariuomene perėję žiemos metu užšalusį Nemuną ir, įsiveržę į Lietuvos žemę, nuo ryto iki pietų smarkiai puolė pilį, vardu Bisenė, ir puldami buvo taip įnirtę, kad, nukovę daugybę pilies gynėjų ar mirtinai sužeidę, galop įsiveržė į ją ir pavertė pelenais, vienus pilėnus paėmę į nelaisvę, o kitus išžudę. Kita kariuomenės dalis įsibrovė į šios pilies apylinkes ir, nusiaubusi kraštą ugnimi, su didžiausiu grobiu sugrįžo atgal. Šio antpuolio metu daug krikščionių buvo sunkiai sužeista, o 4 broliai bei vienas tarnas su arkliais ir ginklais paskendo Nemune, nes jų neišlaikė ledas.
Bisenė (Bisena). — Dešiniąjame Nemuno krante į vakarus nuo Veliuonos.
Brolis Konradas iš Tirbergo, minėtasis Prūsijos žemės magistras, ir daugybė brolių, su didele kariuomene perėję žiemos metu užšalusį Nemuną ir, įsiveržę į Lietuvos žemę, nuo ryto iki pietų smarkiai puolė pilį, vardu Bisenė, ir puldami buvo taip įnirtę, kad, nukovę daugybę pilies gynėjų ar mirtinai sužeidę, galop įsiveržė į ją ir pavertė pelenais, vienus pilėnus paėmę į nelaisvę, o kitus išžudę. Kita kariuomenės dalis įsibrovė į šios pilies apylinkes ir, nusiaubusi kraštą ugnimi, su didžiausiu grobiu sugrįžo atgal. Šio antpuolio metu daug krikščionių buvo sunkiai sužeista, o 4 broliai bei vienas tarnas su arkliais ir ginklais paskendo Nemune, nes jų neišlaikė ledas.
Bisenė (Bisena). — Dešiniąjame Nemuno krante į vakarus nuo Veliuonos.
225 (220). Apie bartų sugrįžimą ir daugybės lietuvių žūtį
Kai broliai rengėsi pulti anksčiau minėtąją Gardino pilį (1284m.), kurie ne kurie bartai, pastaruoju metu pabėgę iš Pagudės, subūrė drauge su lietuviais kariuomenę ir patraukė prieš Lenkiją, iš kur, neskaitant kitų ten padarytų nusikaltimų, išsivarė didelį grobį: daug žmonių bei gyvulių. Tačiau du bartai, būtent: Numa ir Derska, nusekė, broliams nusiaubus Gardino valsčių, paskui jų kariuomenę, ir juodviejų tarpininkaujami visi bartai taip įsiteikė broliams, kad šie jiems sugrąžino paimtas į nelaisvę jų žmonas ir vaikus;
Kai broliai rengėsi pulti anksčiau minėtąją Gardino pilį (1284m.), kurie ne kurie bartai, pastaruoju metu pabėgę iš Pagudės, subūrė drauge su lietuviais kariuomenę ir patraukė prieš Lenkiją, iš kur, neskaitant kitų ten padarytų nusikaltimų, išsivarė didelį grobį: daug žmonių bei gyvulių. Tačiau du bartai, būtent: Numa ir Derska, nusekė, broliams nusiaubus Gardino valsčių, paskui jų kariuomenę, ir juodviejų tarpininkaujami visi bartai taip įsiteikė broliams, kad šie jiems sugrąžino paimtas į nelaisvę jų žmonas ir vaikus;
238 (231). Apie Kolainių pilies užpuolimą
1290 viešpaties metais, švento Jurgio kankinio dieną (balandžio 23), brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį ( Colayne) su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų. Pilyje buvo [jos] vadas Surminas, o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai priešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo. Kai pradėjo temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos Žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie nudūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai. Broliai nieku būdu jų negalėjo susišaukti, nors ne kartą bandė šitai padaryti. Todėl jie turėjo nutraukti apgulą. Neilgai trukus vadas Surminas paliko šią pilį prisiekęs dievų galybe niekad ateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį.
past. Kolainių pilis indentifikuojama šalia Jurbarko.
1290 viešpaties metais, švento Jurgio kankinio dieną (balandžio 23), brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį ( Colayne) su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų. Pilyje buvo [jos] vadas Surminas, o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai priešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo. Kai pradėjo temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos Žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie nudūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai. Broliai nieku būdu jų negalėjo susišaukti, nors ne kartą bandė šitai padaryti. Todėl jie turėjo nutraukti apgulą. Neilgai trukus vadas Surminas paliko šią pilį prisiekęs dievų galybe niekad ateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį.
past. Kolainių pilis indentifikuojama šalia Jurbarko.
240 (233). Apie tai, kaip Ragainės broliai nukovė 25 lietuvius
Po šio įvykio lietuviai taip suįžūlėjo, kad susigalvojo, patraukę švento Jono Krikštytojo dieną (birželio 25) iš netoliese buvusios Aukaimio pilies apylinkių su 36 vyrais, patrikdyti plėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę. Artėdami jie metė — kaip reikalauja jų papročiai — burtus, kurie jiems nežadėjo sėkmės. Dėl to tučtuojau pasuko atgal. Tuo tarpu Ragainės broliai, sunerimę dėl savo žmonių naikinimo ir norėdami apsisaugti nuo būsimų pavojų, pasiuntė žvalgus, turėjusius saugoti kelius; vienas iš jų skubiai sugrįžo ir pasisakė matęs minėtuosius plėšikautojus. Todėl brolis Liudvikas iš Libencelės ir brolis Markvardas iš Revelingės su dviem kitais broliais ir 26 ginklanešiais juos pasekę užpuolė viename lauke ir 25 iš jų nukovė.
Po šio įvykio lietuviai taip suįžūlėjo, kad susigalvojo, patraukę švento Jono Krikštytojo dieną (birželio 25) iš netoliese buvusios Aukaimio pilies apylinkių su 36 vyrais, patrikdyti plėšikiškais išpuoliais Ragainės broliams ramybę. Artėdami jie metė — kaip reikalauja jų papročiai — burtus, kurie jiems nežadėjo sėkmės. Dėl to tučtuojau pasuko atgal. Tuo tarpu Ragainės broliai, sunerimę dėl savo žmonių naikinimo ir norėdami apsisaugti nuo būsimų pavojų, pasiuntė žvalgus, turėjusius saugoti kelius; vienas iš jų skubiai sugrįžo ir pasisakė matęs minėtuosius plėšikautojus. Todėl brolis Liudvikas iš Libencelės ir brolis Markvardas iš Revelingės su dviem kitais broliais ir 26 ginklanešiais juos pasekę užpuolė viename lauke ir 25 iš jų nukovė.
243 (236). Apie Kolainių pilies sudeginimą ir Junigedos valsčiaus apiplėšimą
1291 viešpaties metais, apie grabnyčias (vasario 2), brolis Bertoldas Bruhavenas, Karaliaučiaus komtūras, bei daug brolių su tūkstančiu penkiais šimtais vyrų, žygiuodami pro Kolainių pilį, pamatė, kad joje nėra žmonių, ir ją sudegino. Šitai padarę, patraukė į Junigedos valsčių, kurį nusiaubė, grobdami bei degindami; neskaitant kitų padarytų nuostolių, paėmė į nelaisvę ir nužudė septynis šimtus netikėlių.
(Kolainiai, Junigeda - to meto Žemaitija)
1291 viešpaties metais, apie grabnyčias (vasario 2), brolis Bertoldas Bruhavenas, Karaliaučiaus komtūras, bei daug brolių su tūkstančiu penkiais šimtais vyrų, žygiuodami pro Kolainių pilį, pamatė, kad joje nėra žmonių, ir ją sudegino. Šitai padarę, patraukė į Junigedos valsčių, kurį nusiaubė, grobdami bei degindami; neskaitant kitų padarytų nuostolių, paėmė į nelaisvę ir nužudė septynis šimtus netikėlių.
(Kolainiai, Junigeda - to meto Žemaitija)
244 (237). Apie Junigedos pilies pastatymą ir Medrabos pilies sunaikinimą
Tais pačiais metais per velykas lietuviai pastatė Junigedos valsčiuje pilį, kurią pavadino tuo pačiu vardu. Minėtas brolis Bertoldas, šitai sužinojęs, atžygiavo su tūkstančiu Sembos vyrų ir pabandė sutrukdyti statybai, bet nestengė, nes netikėliai stipriai priešinosi; nenorėdami, kad jų pastangos būtų visai bergždžios, jie pasuko link Medrabos pilies, per kurią krikščionys patyrė daug bėdų, ir ją po stipraus antpuolio iki pamatų sudegino, o visus žmones išžudė ar paėmė į nelaisvę.
Mederaba, Meškininkų piliakalnis Jurbarko raj.
Junigeda - Veliuona
246 (239). Apie Paštuvos ir Gaižuvos valsčių apiplėšimą
Tuo metu brolis Meinhardas, magistras, nesitenkindamas lietuviams pridarytais nuostoliais, su šimtu brolių ir galybe raitelių įsiveržė į Gaižuvos ir Paštuvos valsčius, viską čia didžiausiais gaisrais niokodamas, tiesa, į nelaisvę paėmė ir nužudė nedaug žmonių, o grobio irgi mažai išsigabeno. Begrįžtantį jį persekiojo lietuviai ir kelis kartus užpuolė. Šioje kovoje Jazbutas, kadaise draugas, o dabar priešas, užpuolė brolį Henriką Cutsvertą ir sužeidė jam žirgą, todėl brolis Henrikas įniršo ir jį perdūrė ietimi. Vis dėlto Jazbutas, suvokdamas, jog artėja neišvengiama mirtis, kirto, negalėdamas atsisukti, kalaviju atgalia ranka, broliui Henrikui nunešdamas pirštą.
247 (240). Apie Aukaimio valsčiaus nusiaubimą
Tais pačiais metais, apaštalų švento Petro ir švento Povilo dieną (birželio 29), brolis Henrikas Cutsvertas, minėtasis Baigos komtūras, su 20 brolių ir tūkstančiu penkiais šimtais vyrų išjojo link Junigedos pilies; surengę pasalas, Ragainės broliai su savo ginklanešiais iškėlė vėliavą ir patraukė prie šios pilies, o joje tuo metu buvo daug svečių, kurie, smarkiai įniršę dėl šio žygio, pasileido ginkluoti jų persekioti; broliai būtų juos tikriausiai smarkiai sumušę, jeigu nebūtų per anksti išpuolę iš pasalų. Po to broliai, pasitraukę su kariuomene, kurį laiką ilsėjosi vienoje vietoje; ilgokai ten taręsi, galop visi nusprendė, kad, šiaip ar taip, nedera tuščiomis rankomis grįžti namo. Todėl, įsibrovę į Aukaimio pilies apylinkes, jas nuniokojo, degindami ir piešdami. Paėmę į nelaisvę ir išžudę daug žmonių, patraukė su dideliu grobiu atgal. Kadangi šio valsčiaus raiteliai prieš vieną dieną buvo išskubėję į Junigedą išgirdę triukšmą, kurį broliai buvo ten sukėlę, pasileido jų persekioti vieni pėstininkai, užstodami kelią viename miške, kurį broliai greitai perėjo ir, lauke juos užpuolę, 12 nukovė, tuo tarpu kiti, pasileidę bėgti, vėliau nė nedrįso rodytis.
Gesovie- Gaižuva, į rytus nuo Dubysos žiočių, į šiaurės vakarus nuo Vilkijos.
Pastovie - Paštuva. Paštuvos valsčius buvo deš. Nemuno krante žemiau Nevėžio žiočių; pavadinimą išsaugojo to pat vardo kaimas tarp Kulautuvos ir Vilkijos.
Tuo metu brolis Meinhardas, magistras, nesitenkindamas lietuviams pridarytais nuostoliais, su šimtu brolių ir galybe raitelių įsiveržė į Gaižuvos ir Paštuvos valsčius, viską čia didžiausiais gaisrais niokodamas, tiesa, į nelaisvę paėmė ir nužudė nedaug žmonių, o grobio irgi mažai išsigabeno. Begrįžtantį jį persekiojo lietuviai ir kelis kartus užpuolė. Šioje kovoje Jazbutas, kadaise draugas, o dabar priešas, užpuolė brolį Henriką Cutsvertą ir sužeidė jam žirgą, todėl brolis Henrikas įniršo ir jį perdūrė ietimi. Vis dėlto Jazbutas, suvokdamas, jog artėja neišvengiama mirtis, kirto, negalėdamas atsisukti, kalaviju atgalia ranka, broliui Henrikui nunešdamas pirštą.
247 (240). Apie Aukaimio valsčiaus nusiaubimą
Tais pačiais metais, apaštalų švento Petro ir švento Povilo dieną (birželio 29), brolis Henrikas Cutsvertas, minėtasis Baigos komtūras, su 20 brolių ir tūkstančiu penkiais šimtais vyrų išjojo link Junigedos pilies; surengę pasalas, Ragainės broliai su savo ginklanešiais iškėlė vėliavą ir patraukė prie šios pilies, o joje tuo metu buvo daug svečių, kurie, smarkiai įniršę dėl šio žygio, pasileido ginkluoti jų persekioti; broliai būtų juos tikriausiai smarkiai sumušę, jeigu nebūtų per anksti išpuolę iš pasalų. Po to broliai, pasitraukę su kariuomene, kurį laiką ilsėjosi vienoje vietoje; ilgokai ten taręsi, galop visi nusprendė, kad, šiaip ar taip, nedera tuščiomis rankomis grįžti namo. Todėl, įsibrovę į Aukaimio pilies apylinkes, jas nuniokojo, degindami ir piešdami. Paėmę į nelaisvę ir išžudę daug žmonių, patraukė su dideliu grobiu atgal. Kadangi šio valsčiaus raiteliai prieš vieną dieną buvo išskubėję į Junigedą išgirdę triukšmą, kurį broliai buvo ten sukėlę, pasileido jų persekioti vieni pėstininkai, užstodami kelią viename miške, kurį broliai greitai perėjo ir, lauke juos užpuolę, 12 nukovė, tuo tarpu kiti, pasileidę bėgti, vėliau nė nedrįso rodytis.
Gesovie- Gaižuva, į rytus nuo Dubysos žiočių, į šiaurės vakarus nuo Vilkijos.
Pastovie - Paštuva. Paštuvos valsčius buvo deš. Nemuno krante žemiau Nevėžio žiočių; pavadinimą išsaugojo to pat vardo kaimas tarp Kulautuvos ir Vilkijos.
250 (243). Apie baisų Lenkijos žemės nusiaubimą ir apie daugybės tūkstančių krikščionių nužudymą bei paėmimą į nelaisvę
Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, įsibrovė su aštuoniais šimtais vyrų į Lenkijos žemę ir per sekmines (birželio 6), kai Lenčicos bažnyčios kanauninkai, kunigai ir kiti dvasininkai, apsivilkę iškilmių arnotais, ėjo procesiją, žiauriai juos užpuolė, o bažnyčioje nužudė 400 krikščionių, kunigų ir prelatų; kitus, kuriuos panorėjo, išsivarė į nelaisvę; jie arnotus, taures ir kitokius bažnytinius indus pavartojo, niekindami dievą, neleistiniems reikalams, pavertė pelenais bažnyčią drauge su joje buvusiais sakramentais, be to, nusiaubę visas apylinkes bei išžudę daug dievo žmonių, išsivarė tokią galybę belaisvių, kad per dalybas kiekvienam lietuviui teko 20 krikščionių. Po to, kai jie ėmė trauktis atgal, Kazimieras, Lenkijos kunigaikštis, sielvartaudamas dėl savo žmonių žūties, leidosi jų persekioti su tūkstančiu ir aštuoniais šimtais vyrų. Šitai sužinojęs, Mazovijos kunigaikštis Boleslovas man nesuprantamais sumetimais sudarė kuriam laikui tarp krikščionių ir netikėlių paliaubas, jų metu lenkai, nesitikėdami jokių pavojų, ramiai sau dirbo visokius darbus, tuo tarpu lietuviai, nutraukę šį paliaubų susitarimą, užpuolė juos ir nužudė kunigaikštį Kazimierą bei visus jo žmones, išskyrus vieną karį, kuris paspruko, kad galėtų kitiems apie tai papasakoti
Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, įsibrovė su aštuoniais šimtais vyrų į Lenkijos žemę ir per sekmines (birželio 6), kai Lenčicos bažnyčios kanauninkai, kunigai ir kiti dvasininkai, apsivilkę iškilmių arnotais, ėjo procesiją, žiauriai juos užpuolė, o bažnyčioje nužudė 400 krikščionių, kunigų ir prelatų; kitus, kuriuos panorėjo, išsivarė į nelaisvę; jie arnotus, taures ir kitokius bažnytinius indus pavartojo, niekindami dievą, neleistiniems reikalams, pavertė pelenais bažnyčią drauge su joje buvusiais sakramentais, be to, nusiaubę visas apylinkes bei išžudę daug dievo žmonių, išsivarė tokią galybę belaisvių, kad per dalybas kiekvienam lietuviui teko 20 krikščionių. Po to, kai jie ėmė trauktis atgal, Kazimieras, Lenkijos kunigaikštis, sielvartaudamas dėl savo žmonių žūties, leidosi jų persekioti su tūkstančiu ir aštuoniais šimtais vyrų. Šitai sužinojęs, Mazovijos kunigaikštis Boleslovas man nesuprantamais sumetimais sudarė kuriam laikui tarp krikščionių ir netikėlių paliaubas, jų metu lenkai, nesitikėdami jokių pavojų, ramiai sau dirbo visokius darbus, tuo tarpu lietuviai, nutraukę šį paliaubų susitarimą, užpuolė juos ir nužudė kunigaikštį Kazimierą bei visus jo žmones, išskyrus vieną karį, kuris paspruko, kad galėtų kitiems apie tai papasakoti
.
259 (252). Apie brolį Liudviką iš Libencelės ir jo karus su lietuviais 1294—1300
Tuo metu brolis Liudvikas iš Libencelės buvo Ragainės komtūru, su savo broliais bei ginklanešiais jis daug kartų šlovingai kariavo su lietuviais. Ne sykį jis traukė į karą laivais, o kartą — prieš Lietuvos karaliaus žemę Aukštaičius (Austechiam), čia sudegino kaimą, vardu Romainiai (Romene), kuris pagal jų papročius buvo laikomas šventuoju, o visus gyventojus paėmė į nelaisvę arba išžudė. Ten žuvo nukautas brolis Konradas, vadinamas Tušenfeldu. Kitą kartą jis patraukė prieš Žemaitijos valsčių, vardu Pagraudė, kur, surengęs pasalas, o keletą vyrų pasiuntęs plėšti apylinkės, nukovė visus jį besivejančius raitelius, išskyrus šešis. Šis karas taip palaužė Pagraudės žmones, kad ilgus metus jie nestengė suburti tiek raitelių, kiek galėjo anksčiau. Be to, jis patraukė į valsčių, vardu Vaikiai, kur — irgi iš pasalų — nukovė daug kilmingųjų. Vargu ar įmanoma tiksliai surašyti, kiek sykių jis stojo prieš juos į kovą. Trumpai kalbant, jis taip ryžtingai kariavo, kad per šešerius metus, kada vadovavo šiai piliai, privertė visus lietuvius, gyvenusius Nemuno pakrantėje, nuo Neries upės iki Lamatos žemės, laikytis taikos su krikščionimis, bet su ta sąlyga, kad jie kasmet jam duosią tam tikrą duoklę. Štai kas nuostabiausia, jis tiek jiems buvo padaręs bloga, tačiau jie taip jį gerbė, kad netgi tuo metu Žemaitiją valdę kilmingieji kurstė paprastus žmones prieš Lietuvos karalių, daug kartų traukė į karą prieš karalių, o tokiame susirėmime kartkartėmis viena ir kita šalis netekdavusi po šimtą, po du šimtus ir daugiau karių užmuštaisiais. Niekad Lietuvos karaliui nepavyko savo viešpatavimo metais su žemaičiais taip susitarti, kad šie drauge su juo patrauktų į karo žygį prieš brolius.
Lamata buvo į šiaurę nuo Nemuno žemupio, matyt, tarp Skalvos ir Kuršo...
259 (252). Apie brolį Liudviką iš Libencelės ir jo karus su lietuviais 1294—1300
Tuo metu brolis Liudvikas iš Libencelės buvo Ragainės komtūru, su savo broliais bei ginklanešiais jis daug kartų šlovingai kariavo su lietuviais. Ne sykį jis traukė į karą laivais, o kartą — prieš Lietuvos karaliaus žemę Aukštaičius (Austechiam), čia sudegino kaimą, vardu Romainiai (Romene), kuris pagal jų papročius buvo laikomas šventuoju, o visus gyventojus paėmė į nelaisvę arba išžudė. Ten žuvo nukautas brolis Konradas, vadinamas Tušenfeldu. Kitą kartą jis patraukė prieš Žemaitijos valsčių, vardu Pagraudė, kur, surengęs pasalas, o keletą vyrų pasiuntęs plėšti apylinkės, nukovė visus jį besivejančius raitelius, išskyrus šešis. Šis karas taip palaužė Pagraudės žmones, kad ilgus metus jie nestengė suburti tiek raitelių, kiek galėjo anksčiau. Be to, jis patraukė į valsčių, vardu Vaikiai, kur — irgi iš pasalų — nukovė daug kilmingųjų. Vargu ar įmanoma tiksliai surašyti, kiek sykių jis stojo prieš juos į kovą. Trumpai kalbant, jis taip ryžtingai kariavo, kad per šešerius metus, kada vadovavo šiai piliai, privertė visus lietuvius, gyvenusius Nemuno pakrantėje, nuo Neries upės iki Lamatos žemės, laikytis taikos su krikščionimis, bet su ta sąlyga, kad jie kasmet jam duosią tam tikrą duoklę. Štai kas nuostabiausia, jis tiek jiems buvo padaręs bloga, tačiau jie taip jį gerbė, kad netgi tuo metu Žemaitiją valdę kilmingieji kurstė paprastus žmones prieš Lietuvos karalių, daug kartų traukė į karą prieš karalių, o tokiame susirėmime kartkartėmis viena ir kita šalis netekdavusi po šimtą, po du šimtus ir daugiau karių užmuštaisiais. Niekad Lietuvos karaliui nepavyko savo viešpatavimo metais su žemaičiais taip susitarti, kad šie drauge su juo patrauktų į karo žygį prieš brolius.
Lamata buvo į šiaurę nuo Nemuno žemupio, matyt, tarp Skalvos ir Kuršo...
265 (258). Apie Kimelio pilies sunaikinimą
1296 metais Neilgai trukus po to brolis Liudvikas iš Libencelės patraukė į žygį su kitais broliais ir 200 vyrų, ketindamas užpulti vieną pilį, tačiau vedlys išklydo iš kelio ir kariuomenė ją praėjo; kai begrįždami atitiko tikrąjį kelią ir įėjo į pilį, nieko joje nerado, nes žmonės, kurie joje gyveno, pamatę brolių kariuomenę, išsislapstė miškuose, nei galėdami, nei norėdami priešintis jų antpuoliams. Sudeginę pilį, broliai įniršę pasitraukė. Vis dėlto dievas, nenorėdamas, kad jų pastangos būtų bergždžios, ir pritardamas jų karštam ryžtui, taip patvarkė, kad neilgai trukus jie išvydo stiprią pilį, vardu Kimelis, kurią sugriauti ir patys broliai ne kartą bandė, ir savo žmonių rankomis dažnai mėgino, negailėdami nei išlaidų, nei triūso, tačiau nesėkmingai. Narsiai įsiveržę į pilį, jie išžudė jos gyventojus, o ją pačią, pakišę ugnį, ligi pamatu sudegino.
Kymelis (Kymel) — manoma Jurbarko raj.
1296 metais Neilgai trukus po to brolis Liudvikas iš Libencelės patraukė į žygį su kitais broliais ir 200 vyrų, ketindamas užpulti vieną pilį, tačiau vedlys išklydo iš kelio ir kariuomenė ją praėjo; kai begrįždami atitiko tikrąjį kelią ir įėjo į pilį, nieko joje nerado, nes žmonės, kurie joje gyveno, pamatę brolių kariuomenę, išsislapstė miškuose, nei galėdami, nei norėdami priešintis jų antpuoliams. Sudeginę pilį, broliai įniršę pasitraukė. Vis dėlto dievas, nenorėdamas, kad jų pastangos būtų bergždžios, ir pritardamas jų karštam ryžtui, taip patvarkė, kad neilgai trukus jie išvydo stiprią pilį, vardu Kimelis, kurią sugriauti ir patys broliai ne kartą bandė, ir savo žmonių rankomis dažnai mėgino, negailėdami nei išlaidų, nei triūso, tačiau nesėkmingai. Narsiai įsiveržę į pilį, jie išžudė jos gyventojus, o ją pačią, pakišę ugnį, ligi pamatu sudegino.
Kymelis (Kymel) — manoma Jurbarko raj.
267 (260). Dar apie tą patį
Tais pačiais metais (1296) bei tuo laiku, kai karaliai paprastai traukia į karą, karalius Vytenis įsibrovė su didele galybe lietuvių į Livonijos žemę, ketindamas pradėti karą su broliais. Brolis Bertoldas, Karaliaučiaus komtūras, nuo seno didžiai troško sulaukti tokios progos, kai karalius bus iškeliavęs iš savo žemės, ir ten nusigauti su brolių kariuomene; jis subūrė didelę kariuomenę, jos vadu paskyrė brolį Henriką Cutsvertą, Baigos komtūrą, ir įsakė jam su šia kariuomene traukti link Lietuvos ir siaubti minėtojo karaliaus žemes. Šis, bemaž priėjęs prie karaliaus žemių, kažkodėl pasuko atgal ir, sugalvojęs pulti Gardino pilį, sutiko tokį stiprų pilėnų priešinimąsi gausiai svaidant [per crebra jacula], jog tada, kai daugybė krikščionių liko sunkiai sužeista, jis pasitraukė, nepasiekęs tikslo.
Tais pačiais metais (1296) bei tuo laiku, kai karaliai paprastai traukia į karą, karalius Vytenis įsibrovė su didele galybe lietuvių į Livonijos žemę, ketindamas pradėti karą su broliais. Brolis Bertoldas, Karaliaučiaus komtūras, nuo seno didžiai troško sulaukti tokios progos, kai karalius bus iškeliavęs iš savo žemės, ir ten nusigauti su brolių kariuomene; jis subūrė didelę kariuomenę, jos vadu paskyrė brolį Henriką Cutsvertą, Baigos komtūrą, ir įsakė jam su šia kariuomene traukti link Lietuvos ir siaubti minėtojo karaliaus žemes. Šis, bemaž priėjęs prie karaliaus žemių, kažkodėl pasuko atgal ir, sugalvojęs pulti Gardino pilį, sutiko tokį stiprų pilėnų priešinimąsi gausiai svaidant [per crebra jacula], jog tada, kai daugybė krikščionių liko sunkiai sužeista, jis pasitraukė, nepasiekęs tikslo.
270 (263). Apie Straisbergo miesto sugriovimą 1298 metais
Tais pačiais metais, tai yra 1298 viešpaties metais, švento Mykolo dieną (rugsėjo 29), 140 Lietuvos vyrų taip netikėtai užpuolė Straisbergo miestą, kad ten išžudė visus gyventojus ir vieną kunigą, o moteris bei vaikus paėmė į nelaisvę; visaip išniekinę kitus sakramentus, vienas dar suteršė indą krikšto vandeniui laikyti, pridergdamas į jį. Ligi pat dykrų juos persekiojo su daugybe brolių bei ginklanešių brolis Konradas Žakas, Kulmo krašto komtūras, o pasivijęs išvadavo į nelaisvę paimtus krikščionis, o juos visus išžudė, palikdamas vienui vieną gyvą, kad tas galėtų palikuonims papasakoti apie šį įvykį.
Tais pačiais metais, tai yra 1298 viešpaties metais, švento Mykolo dieną (rugsėjo 29), 140 Lietuvos vyrų taip netikėtai užpuolė Straisbergo miestą, kad ten išžudė visus gyventojus ir vieną kunigą, o moteris bei vaikus paėmė į nelaisvę; visaip išniekinę kitus sakramentus, vienas dar suteršė indą krikšto vandeniui laikyti, pridergdamas į jį. Ligi pat dykrų juos persekiojo su daugybe brolių bei ginklanešių brolis Konradas Žakas, Kulmo krašto komtūras, o pasivijęs išvadavo į nelaisvę paimtus krikščionis, o juos visus išžudė, palikdamas vienui vieną gyvą, kad tas galėtų palikuonims papasakoti apie šį įvykį.
280 (273). Apie pirmąjį Aukaimio pilies sugriovimą
1302 metais Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir panoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai pasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų. Tas komtūras, magistro patartas, patraukė su kariuomene prieš Aukaimio pilį, ir štai kokie nuostabūs visi darbai dievo, kurio apvaizda taip sutvarkė šį itin svarbų reikalą, kad, broliams susirengus užpulti šią pilį, tą naktį pilyje sargybą ėjo minėtasis Draika. Dėl to, prisiartinus brolių kariuomenei, jis slapta atidarė pilies vartus, ir broliai, ten įsibrovę, visus išžudė, išskyrus vieną, būtent Sudargo sūnų....
1302 metais Šio magistro laikais, 1301 viešpaties metais, vienas lietuvis, vardu Draika, Aukaimio pilėnas, didžiai susikrimto, kad šitaip ilgai leidosi klastingojo velnio apgaudinėjamas, ir panoro, išsižadėjęs stabų garbinimo, atsidėti tikro bei gyvo dievo tarnybai, todėl slaptai pasiuntė savo sūnų Piną pas brolį Folradą, Ragainės komtūrą, nuolankiai ir pamaldžiai prašydamas padėti jam išsivaduoti nuo stabmeldystės klaidų bei apsisaugoti nuo netikėlių rankų. Tas komtūras, magistro patartas, patraukė su kariuomene prieš Aukaimio pilį, ir štai kokie nuostabūs visi darbai dievo, kurio apvaizda taip sutvarkė šį itin svarbų reikalą, kad, broliams susirengus užpulti šią pilį, tą naktį pilyje sargybą ėjo minėtasis Draika. Dėl to, prisiartinus brolių kariuomenei, jis slapta atidarė pilies vartus, ir broliai, ten įsibrovę, visus išžudė, išskyrus vieną, būtent Sudargo sūnų....
289 (282). Apie Pagraudės ir Gardino valsčių nusiaubimą 1305 metais
Tų pačių metų žiemą brolis Eberhardas iš Firneburgo, Karaliaučiaus komtūras, su dviem tūkstančiais raitelių patraukė į Lietuvą. Tačiau negalime nepaminėti ir to, kad brolis Konradas iš Lichtenhageno, Brandenburgo komtūras, jį pralenkė, pasukdamas su didele kariuomene į Gardino pilies apylinkes, kurias ir nusiaubė, degindamas bei plėšdamas, nors daugiau ten nieko nepešė, nes Lietuvos žemės raiteliai irgi sujojo į šį valsčių. Trečią dieną po to tas pat brolis Eberhardas su savo kariuomene staiga įsiveržė, kaip, beje, magistro ir buvo iš anksto nurodyta, į Lietuvos valsčių, vardu Pagraudė, ir nusiaubė didžiąją jo dalį, degindamas ir plėšdamas. Tačiau brolių vėliava su savo sąjungininkais nuo ryto iki pietų stovėjo prieš Gedimino pilį ant kalno, kur minėtasis grafas iš Hoinbergo bei daugybė kitų kilmingųjų buvo įšventinti į riterius. Kai brolių kariuomenė patraukė atgal, ji surengė pasalas ir nukovė daugiau nei 20 lietuvių, kurie juos persekiojo. Daug ką šiame žygyje sudeginę, nukovė ar paėmė į nelaisvę tūkstantį netikėlių.
Pagrauda (Pograuda) — valsčius petvakarių Žemaitijoje, prie Jūros upės. «Graude» — baltiškas žodis, reiškiantis " miškas".
..Gedimino pilis (castrum Jedemine). — Tiksli vieta nežinoma. Manoma netoli Pagraudės, prie Jūros upės.
Tų pačių metų žiemą brolis Eberhardas iš Firneburgo, Karaliaučiaus komtūras, su dviem tūkstančiais raitelių patraukė į Lietuvą. Tačiau negalime nepaminėti ir to, kad brolis Konradas iš Lichtenhageno, Brandenburgo komtūras, jį pralenkė, pasukdamas su didele kariuomene į Gardino pilies apylinkes, kurias ir nusiaubė, degindamas bei plėšdamas, nors daugiau ten nieko nepešė, nes Lietuvos žemės raiteliai irgi sujojo į šį valsčių. Trečią dieną po to tas pat brolis Eberhardas su savo kariuomene staiga įsiveržė, kaip, beje, magistro ir buvo iš anksto nurodyta, į Lietuvos valsčių, vardu Pagraudė, ir nusiaubė didžiąją jo dalį, degindamas ir plėšdamas. Tačiau brolių vėliava su savo sąjungininkais nuo ryto iki pietų stovėjo prieš Gedimino pilį ant kalno, kur minėtasis grafas iš Hoinbergo bei daugybė kitų kilmingųjų buvo įšventinti į riterius. Kai brolių kariuomenė patraukė atgal, ji surengė pasalas ir nukovė daugiau nei 20 lietuvių, kurie juos persekiojo. Daug ką šiame žygyje sudeginę, nukovė ar paėmė į nelaisvę tūkstantį netikėlių.
Pagrauda (Pograuda) — valsčius petvakarių Žemaitijoje, prie Jūros upės. «Graude» — baltiškas žodis, reiškiantis " miškas".
..Gedimino pilis (castrum Jedemine). — Tiksli vieta nežinoma. Manoma netoli Pagraudės, prie Jūros upės.
300 (293). Apie 82 lietuvių žūtį
Lietuviai, saugodami pilis, pastatytas pasienyje, apskritai elgiasi šitaip. Jų karalius paskiria tai ar kitai piliai saugoti tam tikrą skaičių ginkluotų vyrų [armigeros] vienam mėnesiui ar ilgesniam tarpsniui; kai baigiasi jų laikas, jie grįžta namo, o į jų vietą ateina kiti minėtosios sargybos eiti. Todėl kartą, kai 85 lietuviai, baigę savo eilinę pamainą, patraukė iš Bisenės pilies namo, juos Kalsių lauke drąsiai užpuolė brolis Fridrichas iš Libencelės, Ragainės vicekomtūras, brolis Albrechtas iš Oros ir brolis Ditrichas iš Altenburgo su 19 brolių bei 60 karių ir nukovė visus, išskyrus tris, kurie išvengė žūties, tiesa, sunkiai sužeisti.
Bisenė - pilis Žemaitijoje.
Lietuviai, saugodami pilis, pastatytas pasienyje, apskritai elgiasi šitaip. Jų karalius paskiria tai ar kitai piliai saugoti tam tikrą skaičių ginkluotų vyrų [armigeros] vienam mėnesiui ar ilgesniam tarpsniui; kai baigiasi jų laikas, jie grįžta namo, o į jų vietą ateina kiti minėtosios sargybos eiti. Todėl kartą, kai 85 lietuviai, baigę savo eilinę pamainą, patraukė iš Bisenės pilies namo, juos Kalsių lauke drąsiai užpuolė brolis Fridrichas iš Libencelės, Ragainės vicekomtūras, brolis Albrechtas iš Oros ir brolis Ditrichas iš Altenburgo su 19 brolių bei 60 karių ir nukovė visus, išskyrus tris, kurie išvengė žūties, tiesa, sunkiai sužeisti.
Bisenė - pilis Žemaitijoje.
303 (296). Apie Sembos žemės nusiaubimą
1308 viešpaties metais, švento Jurgio dieną (balandžio 23), Manstas, Sudargas ir kiti Žemaitijos kilmingieji su 5 tūkstančiais raitelių pro Noihauzą Kuršių nerijoje įsibrovė į Sembos žemę ir nusiaubė gaisrais Pavundos bei Rudavos valsčius. Vis dėlto, sužinoję, kad broliai su didele kariuomene jau seniai jų tykoja, vidurnaktį pasitraukė.
1308 viešpaties metais, švento Jurgio dieną (balandžio 23), Manstas, Sudargas ir kiti Žemaitijos kilmingieji su 5 tūkstančiais raitelių pro Noihauzą Kuršių nerijoje įsibrovė į Sembos žemę ir nusiaubė gaisrais Pavundos bei Rudavos valsčius. Vis dėlto, sužinoję, kad broliai su didele kariuomene jau seniai jų tykoja, vidurnaktį pasitraukė.
310 (303). Apie pergalingą brolių kovą su lietuvių karaliumi
Tais pačiais metais, verbų sekmadienio išvakarėse (balandžio 3), Vytenis, Lietuvos karalius, puoselėdamas viltį, kad ir dabar, kaip ir anksčiau, viskas jam turį klotis pagal jo norą, įsibrovė su 4 tūkstančiais rinktinių vyrų į Prūsijos žemę ir taip nusiaubė Varmės vyskupystę, kad viskas, ko negynė pilys bei įtvirtinimai, paliko sudeginta, išžudyta ar paimta į nelaisvę. Ir šiame karo žygyje, ir ankstyvesniajame begėdiškai išniekino bažnyčias, šventuosius rūbus bei taures, bažnyčios tarnus bei sakramentus ir, neskaitant kito grobio, kurio be galo daug čia paėmė, išsivarė daugiau nei tūkstantį du šimtus krikščionių belaisvių. Štai šis karalius, Jėzaus Kristaus vardo niekintojas, nužygiavo į dykras Bartos žemėje, į lauką, vardu Vaplaukis, ir pradėjo įžūliai girtis; rodėsi, jog, turėdamas galingą kariuomenę, jis nė nepagalvojo apie dievo galybę, todėl ir pasakė belaisviams krikščionims, kurie ten pat stovėjo supančioti: „Kur jūsų dievas, kodėl jis jums nepadeda, kaip mums padėjo mūsų dievai dabar ir kitados?“ Krikščionys dūsaudami tylėjo.
Tais pačiais metais, verbų sekmadienio išvakarėse (balandžio 3), Vytenis, Lietuvos karalius, puoselėdamas viltį, kad ir dabar, kaip ir anksčiau, viskas jam turį klotis pagal jo norą, įsibrovė su 4 tūkstančiais rinktinių vyrų į Prūsijos žemę ir taip nusiaubė Varmės vyskupystę, kad viskas, ko negynė pilys bei įtvirtinimai, paliko sudeginta, išžudyta ar paimta į nelaisvę. Ir šiame karo žygyje, ir ankstyvesniajame begėdiškai išniekino bažnyčias, šventuosius rūbus bei taures, bažnyčios tarnus bei sakramentus ir, neskaitant kito grobio, kurio be galo daug čia paėmė, išsivarė daugiau nei tūkstantį du šimtus krikščionių belaisvių. Štai šis karalius, Jėzaus Kristaus vardo niekintojas, nužygiavo į dykras Bartos žemėje, į lauką, vardu Vaplaukis, ir pradėjo įžūliai girtis; rodėsi, jog, turėdamas galingą kariuomenę, jis nė nepagalvojo apie dievo galybę, todėl ir pasakė belaisviams krikščionims, kurie ten pat stovėjo supančioti: „Kur jūsų dievas, kodėl jis jums nepadeda, kaip mums padėjo mūsų dievai dabar ir kitados?“ Krikščionys dūsaudami tylėjo.
313 (306). Apie Šalčininkų valsčiaus nusiaubimą
Tais pačiais metais minėtasis brolis Henrikas, didysis komtūras, ir 150 brolių su stipria kariuomene ir dviem tūkstančiais pėstininkų pasuko link Lietuvos, į valsčių, vardu Šalčininkai (ad territorium [...] Salsenickam), kur niekad dar nebuvo pasirodžiusi krikščionių kariuomenė; priėję Gardino pilį, jie sugavo 4 vyrus, karaliaus žvalgus, tris nužudė, o ketvirtas kvočiamas pasakė: „Niekas apie brolių atvykimą Lietuvos žemėje nieko nežino“ ir savo žodžiams patvirtinti pridūrė, kad štai tą pačią dieną atvyks penkiasdešimt vyrų, kurie statys savo karaliaus medžioklei užtvaras. Šiuos išžudę, broliai persikėlė per Nemuną ir, palikę prie laivų bei nešmenų 12 brolių ir du tūkstančius pėstininkų, įsiveržė Proceso ir Martinijono dieną (liepos 2) į šį valsčių, visur degindami ir piešdami; sudeginę tris pilis, broliai ten pernakvojo, o kitą dieną patraukė namo su dideliu grobiu bei septyniais šimtais [nelaisvėn paimtų] žmonių, o kiek jie ten jų nukovė, vienas dievas bežino.
Tais pačiais metais minėtasis brolis Henrikas, didysis komtūras, ir 150 brolių su stipria kariuomene ir dviem tūkstančiais pėstininkų pasuko link Lietuvos, į valsčių, vardu Šalčininkai (ad territorium [...] Salsenickam), kur niekad dar nebuvo pasirodžiusi krikščionių kariuomenė; priėję Gardino pilį, jie sugavo 4 vyrus, karaliaus žvalgus, tris nužudė, o ketvirtas kvočiamas pasakė: „Niekas apie brolių atvykimą Lietuvos žemėje nieko nežino“ ir savo žodžiams patvirtinti pridūrė, kad štai tą pačią dieną atvyks penkiasdešimt vyrų, kurie statys savo karaliaus medžioklei užtvaras. Šiuos išžudę, broliai persikėlė per Nemuną ir, palikę prie laivų bei nešmenų 12 brolių ir du tūkstančius pėstininkų, įsiveržė Proceso ir Martinijono dieną (liepos 2) į šį valsčių, visur degindami ir piešdami; sudeginę tris pilis, broliai ten pernakvojo, o kitą dieną patraukė namo su dideliu grobiu bei septyniais šimtais [nelaisvėn paimtų] žmonių, o kiek jie ten jų nukovė, vienas dievas bežino.
322 (315). Apie Krivičių žemės nuniokojimą ir Naugarduko miesto užkariavimą
Tų pačių 1314 metų rugsėjo mėnesį tas pats brolis Henrikas, maršalas, patraukė su visa savo kariuomene į Krivičių žemę, užėmė Naugarduko miestą ir jį ligi pamatų sugriovė, o aplinkines žemes nuniokojo, degindamas ir plėšdamas visa, kas pakliuvo; priešais minėtojo miesto pilį jis pastatė palapines ir ten pernakvojo, o kitą dieną jis bei visa jo kariuomenė priėjo prie pilies ir ją smarkiai užpuolė, todėl abi šalys prarado keletą karių nukautaisiais ir daug mirtinai sužeistaisiais.
Tų pačių 1314 metų rugsėjo mėnesį tas pats brolis Henrikas, maršalas, patraukė su visa savo kariuomene į Krivičių žemę, užėmė Naugarduko miestą ir jį ligi pamatų sugriovė, o aplinkines žemes nuniokojo, degindamas ir plėšdamas visa, kas pakliuvo; priešais minėtojo miesto pilį jis pastatė palapines ir ten pernakvojo, o kitą dieną jis bei visa jo kariuomenė priėjo prie pilies ir ją smarkiai užpuolė, todėl abi šalys prarado keletą karių nukautaisiais ir daug mirtinai sužeistaisiais.
323 (316). Apie Ragainės pilies užpuolimą
1315 viešpaties metais, apie žolinę (rugpjūčio 15), lietuviai iš Žemaitijos slaptai ir netikėtai atžygiavo su visa savo kariuomene prie Ragainės pilies ir ją užpuolė. Broliai jiems bandė pastoti kelią, tačiau noromis nenoromis turėjo pasitraukti, nes nepajėgė atsispirti tokiai daugybei, be to, patyrė ir nuostolių, kadangi netikėliai ten nukovė brolį Joną, vadinamą Pope, o daug kitų sužeidė. Galop lietuviai, nieko nepešę iš šio antpuolio, pasitraukė, ištrypę ir sunaikinę abiejų pilių, būtent: Skalvių ir Ragainės, laukuose visus pasėlius.
1315 viešpaties metais, apie žolinę (rugpjūčio 15), lietuviai iš Žemaitijos slaptai ir netikėtai atžygiavo su visa savo kariuomene prie Ragainės pilies ir ją užpuolė. Broliai jiems bandė pastoti kelią, tačiau noromis nenoromis turėjo pasitraukti, nes nepajėgė atsispirti tokiai daugybei, be to, patyrė ir nuostolių, kadangi netikėliai ten nukovė brolį Joną, vadinamą Pope, o daug kitų sužeidė. Galop lietuviai, nieko nepešę iš šio antpuolio, pasitraukė, ištrypę ir sunaikinę abiejų pilių, būtent: Skalvių ir Ragainės, laukuose visus pasėlius.
330 (323). Apie dviejų kaimų sudeginimą Medininkų valsčiuje
1316 metais Tų pačių metų vasarą brolis Hugonas, Sembos fogtas, išjojo, maršalo įsakytas, su aštuoniais šimtais vyrų link Medininkų valsčiaus, o Ragainės broliai, palikę tinkamoje vietoje pasalą, įsiveržė [į jį] su savo kariais; sudeginę du kaimus, išžudę vyrus, o moteris ir vaikus paėmę į nelaisvę, jie paskubomis pasitraukė, smarkiai persekiojami 200 lietuvių. Vis dėlto, išvydę krikščionių kariuomenę, per anksti išpuolusią iš pasalų, jie pasileido bėgti ir šitaip išsigelbėjo.
1316 metais Tų pačių metų vasarą brolis Hugonas, Sembos fogtas, išjojo, maršalo įsakytas, su aštuoniais šimtais vyrų link Medininkų valsčiaus, o Ragainės broliai, palikę tinkamoje vietoje pasalą, įsiveržė [į jį] su savo kariais; sudeginę du kaimus, išžudę vyrus, o moteris ir vaikus paėmę į nelaisvę, jie paskubomis pasitraukė, smarkiai persekiojami 200 lietuvių. Vis dėlto, išvydę krikščionių kariuomenę, per anksti išpuolusią iš pasalų, jie pasileido bėgti ir šitaip išsigelbėjo.
344 (337). Apie Klaipėdos miesto bei daugelio pilių sugriovimą
Tais pačiais metais, trečią dieną po švento Grigaliaus (1323, kovo 14), popiežiaus, šventės, lietuviai iš Žemaitijos su savo kariuomene užkariavo Klaipėdos miestą ir nužudė vieną kunigą, Teutonų ordino brolį. Tame mieste jie paėmė į nelaisvę 70 žmonių, vienus iš jų nužudė, o kitus išsivarė į amžiną vergovę. Jie pavertė pelenais patį miestą ir tris gretimas naujakrikščių pilis, daug kogų bei kitokių laivų ir vis a, kas degė, išskyrus pačią pilį, kurioje gyveno broliai
Tais pačiais metais, trečią dieną po švento Grigaliaus (1323, kovo 14), popiežiaus, šventės, lietuviai iš Žemaitijos su savo kariuomene užkariavo Klaipėdos miestą ir nužudė vieną kunigą, Teutonų ordino brolį. Tame mieste jie paėmė į nelaisvę 70 žmonių, vienus iš jų nužudė, o kitus išsivarė į amžiną vergovę. Jie pavertė pelenais patį miestą ir tris gretimas naujakrikščių pilis, daug kogų bei kitokių laivų ir vis a, kas degė, išskyrus pačią pilį, kurioje gyveno broliai
340 (333). Apie maldininkų atvykimą ir Vaikių, Raseinių bei Ariogalos valsčių nusiaubimą
1322 viešpaties metais atvyko į Prūsijos žemę garbingi vyrai bei valdovai Bernardas, Vroclavo kunigaikštis, iš Lenkijos, grafas iš Geroldizekės, Reino grafų iš Julicho ir iš Vildenbergo pirmagimiai sūnūs, valdovas iš Lichtenbergo ir Plichto su savo broliu iš Čekijos ir su daugybe karių bei ginklanešių. Su jais ir su visa Kulmo žemės bei gretimų žemių brolių kariuomene brolis Fridrichas iš Vildenbergo, pavadavęs didįjį magistrą, bei 150 brolių žiemą įsiveržė į Vaikių valsčių; apiplėšę bei sudeginę ir pilį, ir kitus pastatus, tiek daug išžudė žmonių, kad ten nebeliko gyvo nė vieno kelnėto sutvėrimo. Kitą dieną jie įsiveržė į Raseinių valsčių, o trečią dieną — į Ariogalos valsčių ir abu valsčius nusiaubė ugnimi. Trečios dienos vakare jie apsupo ir smarkiai užpuolė Pieštvės pilį: maldininkai buvo taip gerai apsišarvavę, kad jų, kopiančių į sienas, pilėnai nestengė sulaikyti nei ietimis, nei kalavijais, nei kokiais kitais ginklais. Galop, nusitvėrę dviese, trise ar daugiau po mietą, rėmė juos kopiantiems į krūtinę ar nugarą, stūmė žemyn ir vertė juos nuo sienų. Kai sutemo, broliai liovėsi puolę. Kitą dieną, kai jie ketino vėl stoti į kovą, pilėnai, davę įkaitų, pasižadėjo paklusti broliams. Verčiami lietuvių karaliaus, vis dėlto vėliau jie nesilaikė duoto žodžio.
1322 viešpaties metais atvyko į Prūsijos žemę garbingi vyrai bei valdovai Bernardas, Vroclavo kunigaikštis, iš Lenkijos, grafas iš Geroldizekės, Reino grafų iš Julicho ir iš Vildenbergo pirmagimiai sūnūs, valdovas iš Lichtenbergo ir Plichto su savo broliu iš Čekijos ir su daugybe karių bei ginklanešių. Su jais ir su visa Kulmo žemės bei gretimų žemių brolių kariuomene brolis Fridrichas iš Vildenbergo, pavadavęs didįjį magistrą, bei 150 brolių žiemą įsiveržė į Vaikių valsčių; apiplėšę bei sudeginę ir pilį, ir kitus pastatus, tiek daug išžudė žmonių, kad ten nebeliko gyvo nė vieno kelnėto sutvėrimo. Kitą dieną jie įsiveržė į Raseinių valsčių, o trečią dieną — į Ariogalos valsčių ir abu valsčius nusiaubė ugnimi. Trečios dienos vakare jie apsupo ir smarkiai užpuolė Pieštvės pilį: maldininkai buvo taip gerai apsišarvavę, kad jų, kopiančių į sienas, pilėnai nestengė sulaikyti nei ietimis, nei kalavijais, nei kokiais kitais ginklais. Galop, nusitvėrę dviese, trise ar daugiau po mietą, rėmė juos kopiantiems į krūtinę ar nugarą, stūmė žemyn ir vertė juos nuo sienų. Kai sutemo, broliai liovėsi puolę. Kitą dieną, kai jie ketino vėl stoti į kovą, pilėnai, davę įkaitų, pasižadėjo paklusti broliams. Verčiami lietuvių karaliaus, vis dėlto vėliau jie nesilaikė duoto žodžio.